Mano tėvai visada svajojo apie daugiavaikę šeimą ir tam jie pasistatė didžiulį namą. Tačiau jie negalėjo susilaukti daug vaikų, kaip svajojo.
Iš pradžių tėvas turėjo rimtų sveikatos problemų, todėl jam reikėjo rimto gydymo, o vėliau ir motinai kilo tokių pačių sveikatos problemų.
Paskui prasidėjo 90-ieji, tėvo verslą atėmė kriminaliniai autoritetai, paskui jiems teko pergyventi dar daug nemalonumų, kurie neleido jiems tapti daugiavaikiais tėvais. Kai mano mamai sukako 32, gimiau aš.
Suprantama, aš buvau ilgai lauktas jų vaikas, todėl visą vaikystę atiduodavo man geriausia. Vaikystėje nežinojau atsisakymo, jie visada pildydavo visus mano prašymus. Savo vaikyste skųstis negaliu, kadangi klasėje buvau toji, kuriai pavydėdavo visi klasiokai ir ne tik.
Tėvų svajonė apie daugiavaikę šeimą persidavė man. Dar vaikystėje svajojau, kad turėsiu ne mažiau trijų vaikų. Visada norėjau susilaukti dviejų dukrelių ir sūnelio.
Tačiau iš tikrųjų viskas išėjo truputį kitaip. Ir vyro, ir mano sveikata gera ir 38-erių esu keturių dukrelių mama. Mano sutuoktinis nepraranda vilties ir svajoja, kad mums gims įpėdinis, tačiau mums labai ankšta gyventi 4 kambarių bute.
Pastaruoju metu ėmiau įkalbinėti tėvus, kad jie apsikeistų savo didžiulį namą į mūsų butą. Jie tame name gyvena dviese ir toks didelis plotas jiems visiškai nereikalingas, o mums tas namas būtų kaip tik. Ne kartą bandžiau pasikalbėti su tėvais, tačiau jie užsispyrė ir nesutinka.
O po to, kai pasikalbėjau su jais paskutinį kartą, jie net su anūkais nustojo bendrauti. Anądien norėjau juos aplankyti su dukromis, tai jie man pasakė, kad mano nė kojos jų namuose nebūtų.
Gal aš per daug juos spaudžiau, tačiau grynai iš praktinės pusės taip būtų geriau visiems – ir mums, ir jiems. Jiems senstant toks milžiniškas namas visiškai nereikalingas,o ir bute jiems būtų patogiau, nes ten mažiau darbo.