Aš iššokau iš spintos taip, kaip įsivaizdavau dešimtis kartų savo galvoje – staigiai, su riksmu „Staigmena!“, mojuodamas rankomis lyg fokusininkas prieš galutinį triuką. Jos rankoje skambtelėjo raktai, maišelis su produktais trenkė į klubą, ir akimirkai aš pamačiau jos veide ne tai, ko norėjau: ne juoką, ne nuostabą, o gyvūninę baimę, kaip blyksnį, degantį iki kaulų.
Ji pakėlė delną prie krūtinės, lyg bandydama pagauti prabėgantį kvėpavimą, ir išmetė raktus. Metalas skambtelėjo į plyteles, o aš, dar nespėjęs nuleisti rankų, pamačiau, kaip iš jos veido dingsta spalva. Pasaulis su trūkusios stygos garsu susitraukė – puoliau prie jos, spėjau sugriebti už pečių.
– Elena! – pasakiau taip, tarsi vardas galėtų veikti geriau už bet kokius vaistus. – Elena, žiūrėk į mane. Kvėpuok.
Jos lūpos tapo blyškios, kvėpavimai – trumpi, tarsi oras imtų tirštėti kaip sirupas. Ji suspaudė mano ranką taip, kad pabalo pirštai. „Skauda… kairė…“ – iškvėpė. Aš išgirdau šiuos žodžių nuotrupas ir, atrodo, pirmą kartą gyvenime neišsigandau – arba išsigandau taip stipriai, kad pradėjo veikti paprasti, teisingi judesiai. Sugriebiau telefoną ir, drebančiais pirštais suklydęs du kartus, surinkau greitosios pagalbos numerį. Dispečerio balsas buvo tolygus:
– Adresas? Kas vyksta? Ar ji sąmoninga? Skausmas krūtinėje, dusulys?
Aš atsakinėjau, ryjau ašaras, kvailas, bejėgis, su tuo pačiu „Staigmena!“ tebedunitančiu tyloje. Man liepė padėti ją pusiau sėsti, atsegti apykaklę, užtikrinti orą. Atidariau langą, keikiau save už tą kvailą spintą, už šį teatro meną, už melą apie „žvejybą su draugais“. Mes sėdėjome koridoriuje, prisiglaudę prie šaltos sienos kaip prie paskutinės realybės, o aš šnabždėjau jai į plaukus: „Atsiprašau. Atsiprašau. Kvėpuok, girdi? Aš čia. Žiūrėk į mane“.
Sireną, kurią anksčiau priimdavau kaip miesto foną, dabar perkirpo erdvę taip, kad matėsi viskas. Paramedikas dirbo greitai: tonometras, deguonies kaukė, elektrodai ant odos – monitoriuje pasisuko žalia linija, likimas pikseliais. Jos klausinėjo apie alergijas, vaistus, o aš stovėjau kaip mokinys prie lentos – kaltas visu kūnu.
– Važiuojame. Ji stabili, bet skausmai rimti, – sakė gydytojas, žiūrėdamas pro mane, lyg būčiau permatomas. Ir teisingai.
Sėdėjau automobilyje, laikiau ją už rankos, kol miestas traukėsi už galinio lango, virstantį juodomis štrichėmis. Priimamajame kvepėjo antiseptiku. Ją nuvežė toliau, durys užsidarė, o aš likau koridoriuje – su plyta gerklėje ir savo pačiu kvailiausiu sumanymu gyvenime, sunkiu kaip švinas.
Gydytojas mane rado pats: aukštas, pavargęs, su žmogaus, dažnai pranešančio blogas naujienas, akimis. Kalbėjo ramiai: ūminis koronarinio sindromas, laiku pristatėme, padarėme viską, ką galėjome, dabar stebime, žiūrėsime dinamiką. Aš linksėjau, nelabai suvokdamas žodžius, išskyrus vieną: „laiku“. O galvoje kaip kine sukosi mano „staigmena“: kaip planavau, kaip kvailai kikendavau sau, įsivaizduodamas jos šypseną. Kaip dažnai mes darome ką nors, kad įrodytume sau, kokie esame išradingi, – ir pamirštame, kad kitas žmogus – tai ne scena ir ne fonas.
Naktį sėdėjau ant kėdės šalia jos palatos ir klausiau, kaip sienoje ūžia vamzdžiai. Prisimindavau, kaip mes su Elena ginčydavomės dėl niekų – kas neuždarė dantų pastos tūbuko, kas pamiršo nupirkti pieno. Kaip ji šypsosi, matydama savo mėgstamas tulpes turguje. Kaip atsargiai verčia knygos puslapius, lyg ten būtų gyva būtybė. Ir sėdėjau nežinodamas, kur padėti rankas, o tik laikiau jos antklodės kampą, kad nenuslystų.
Rytą ji atvėrė akis, pagavo mane žvilgsniu kaip inkare.
– Tu… – pasakė ir nusišypsojo lūpų kampeliu. – Idiote.
– Aš, – iš karto sutikau. – Atsiprašau.
Ji įsistebeilino į vamzdelius, monitorių, į mano varganą, kaltą fizionomiją, ir aš perskaičiau šiuose žvilgsniuose svarbiausią dalyką: norisi gyventi. Paprasčiausiai gyventi. Be bandymų, be efektingo iššokimo iš tamsos. Papasakojau jai viską: kaip išsigandau, kaip dabar nekenčiu žodžio „staigmena“. Kaip girdėjau savo šaukimą, tarsi jis būtų svetimas. Kaip skaičiuoju kiekvieną akimirką šalia jos. Ji tylėjo, o kai aš nutilau, suspaudė mano ranką. Ir tai buvo kaip „taip“. Kaip „dar ne viskas prarasta“.
Dienos po to susiliejo į vieną ilgą koridorių: procedūros, vaistai, trumpos pasivaikščiojimai po ligoninės kiemą. Aš atnešdavau jai vandenį skaidriose stiklinėse, kraudavau jos telefoną, kad galėtų klausytis savo grojaraščių, garsiai skaitydavau knygų ištraukas, apsimesdavau, kad nebijau, kai monitoriaus linija dažniau šokinėdavo. Ir kiekvieną vakarą, išeidamas persirengti ir atnešti jai jos mylimas knygas, sustodavau prie durų ir šnabždėdavau: „Ačiū, kad esi“.
Dabar ji jau namuose. Atsistato. Kartais ji pati juokauja – subtiliai, vos girdimai: „Na ką, fokusininke, planuoji naujus triukus?“ Aš šypsausi ir keliu rankas delnais aukštyn: tuščia. Tegul nauji triukai bus apie tylą, apie dėmesingumą, apie tai, kaip laiku pastebėti kito nuovargį ir tiesiog apkabinti.
Aš pasakoju tai ne tam, kad sulaukčiau užuojautos. O tam, kad suprastumėte, meilė – tai ne „žiūrėk, kaip aš moku“, o „aš šalia, ir man svarbus kiekvienas tavo įkvėpimas“. Saugokite tuos, kuriuos mylite. Ir jei labai norisi padaryti staigmeną – pagalvokite dešimt kartų, ar ji netaps išbandymu tam, kuriam ji skirta.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
