Vedžioju šunį Begemotą. Prieina vietinis girtuoklėlis:
– Atleiskite, galima klausimą?
Maniau, buteliui paprašys, linkčioju.
– O kiek jums metų? – tiesiai į akis klausia girtuoklėlis.
– O koks skirtumas? – iš nuostabos išpučiu akis ir nueinu.
– Argi galima merginos to klausti? – žvengia antrasis latras.
– Tai kad ji nesikeičia! – už nugaros girdžiu pasipiktinimą. – Tu supranti, kad kai aš buvau dar mažas, ji šitą juodą šunį vedžiodavo? Ir šunys tiek negyvena! Taip nebūna!
Na taip. Atsižvelgiant į tai, kad aš gyvenu šiame name nuo 16 metų ir mano svoris svyruoja ten šen ne daugiau 5 kg, kas su mano ūgiu nelabai ir pastebima, ir kad pas mane nuo 30 metų juodi buldogai. Sunku pasakyti, kiek tam alkoholikui. Bet tarkim, jis jaunesnis už mane 15 metų. Na taip, jis buvo paauglys, kai aš vedžiodavau „šitą juodą šunį“.
Šiaip jau sunku žmogui. Tik jis išgeria – o čia boba vedžioja juodą šunį. Daug metų. Ir niekas nesikeičia. Nei boba, nei šuo.
Susimąsčiau. Štai taip inkvizicijos laikais raganas ir degindavo. Kažkas girtuokliaudavo, kažkas prisižiūrėdavo svorį. O galiausiai boboms pareikšdavo, kad jos kažkaip lėtai sensta.
Bet labiausiai mane „pradžiugino“ mylimas draugas patarimu:
– Pasakyk jam, kad įkąsi ir jis bus toks pat nemirtingas kaip tu.
Bonusas
