Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip atsitiks. Mama ir Dainius pažįstami nuo jaunystės. Mama kartą pasakojo apie du geriausius draugus, kurie ją įsimylėjo. Jie susipyko dėl mamos. Ji pasirinko mano tėtį, o Dainius liko nieko nepešęs. Niekas nemanė, kad po metų jie vėl susitiks.
Taip jau nutiko, kad mes nusipirkome butą tame pačiame name, kur gyveno Dainius. Tuo metu jis jau buvo vedęs ir turėjo sūnų, mano bendraamžį. Mes su juo beveik iš karto susidraugavome. Mūsų tėčiai susitaikė. Bet tai jau nebuvo draugystė – greičiau tiesiog kaimyniškas bendravimas.
Kartu ruošdavome pamokas, žaisdavome kieme. Bet mūsų draugystė ilgai netruko. Mums teko išvykti dėl šeimyninių aplinkybių. Tėvai susipyko. Skandalas. Skyrybos. Butas buvo išnuomotas. Tai buvo pats baisiausias mano gyvenimo laikotarpis.
Po kelerių metų viskas susitvarkė. Įsidarbinau renginių organizatore. Man visada patiko ši kūrybiška profesija.
Mama antrą kartą neištekėjo. Ji visiškai pasinėrė į darbą. Norėjau permainų, o kadangi mūsų biuras buvo netoli senojo buto, nusprendžiau ten grįžti. Nuomininkai išsikraustė. Tada vėl sutikau Dainių.
Tai buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Mane tiesiog nutrenkė srovė. Jis buvo toks elegantiškas, patrauklus, subrendęs, bet labai rimtas. Jo charakteris nebuvo lengvas.
Dainius dirbo pagrindiniu inžinieriumi didelėje pramoninėje kompanijoje. Prieš daugelį metų jis neteko žmonos. Ji susirgo, kai Dainius buvo komandiruotėje, atsigulė į ligoninę ir daugiau iš jos neišėjo. Jo sūnus kaltino tėvą dėl motinos mirties. Jie labai stipriai susipyko.
Nuo tada jie nesimatė. Dainius žinojo tik tiek, kad jo sūnus vedė ir persikėlė į kitą miestą. Bet tuo viskas ir baigėsi.
Negaliu patikėti, kad jį įsimylėjau. Viskas prasidėjo nuo paprasto pasisveikinimo. Vėliau Dainius padėjo man pritvirtinti nukritusią virtuvės spintelę, sutaisyti čiaupą ir elektros instaliaciją. Nesitikėjau, kad jis moka tokius dalykus. Jis gi labiau įpratęs galvoti, o ne dirbti rankomis.
Kai jis pakvietė mane vakarienės, buvau visiškai nustebusi. Pasirodo, mano inžinierius puikiai gamina. Be to, jis gerai nusimanė muziką, vynus, o kartais net pajuokaudavo.
Kai jis netikėtai susirgo, padėjau jam, kaip tik galėjau. Bėgiojau į vaistinę, keičiau kompresus, dėjau garstyčių lapelius. Jis, žinoma, buvo užsispyręs ir išdidus žmogus, nepratęs prašyti pagalbos. Bet kas gi jam padės, jei ne aš? Kur tas sūnus, kai jo taip reikia? Pastatydavau jį ant kojų.
Dainius buvo man labai dėkingas. Jis atnešė man visą krepšį vaisių. Koks buvo jo nustebimas, kai namuose rado mane ne vieną. Pas mane pasirodė buvęs vaikinas – Paulius. Su buvusiais keista: vos spėji juos pamiršti, o jie vėl atsiranda.
Dainius, regis, kažkaip nuliūdo. Skubiai išėjo, pasiteisinęs, kad yra užsiėmęs. Nejaugi pavydi? Bet juk neprisipažins.
Vėliau mama man atidavė savo šunį, nes pati kelias dienas negalėjo juo pasirūpinti. Bet ir aš turėjau reikalų. Teko prašyti Dainiaus pagalbos. Man buvo labai nejauku. Mano nuostabai, jis sutiko.
Pasakė, kad paprastai šunų nemėgsta, bet iš pagarbos man pasirūpins. Tuo tarpu aš vėl įsivėliau į santykius su Pauliumi, ir tai buvo klaida.
Prieš kelerius metus mes su Pauliumi išsiskyrėme dėl jo perdėto pavydumo. Dažnai jis prarasdavo savitvardą ir griebdavosi smurto. Taip nutiko ir šį kartą. Sėdėjau su draugėmis kavinėje. Kvailai parašiau jam, kur esu. Jis atskubėjo. Staiga jam pasirodė, kad padavėjas man simpatizuoja.
Jis užpuolė vargšą vyrą ir pargriovė jį ant grindų. Turėjau įsikišti, dėl ko pati smarkiai nukentėjau. Galiausiai – sulaužyti šonkauliai, patinęs veidas, daug įdrėskimų ir mėlynių. Patekau į ligoninę.
Net nesitikėjau, kad Dainius pastebės mano dingimą. Gal dėl šuns, kurį ilgai neatsiėmiau, o gal iš tikrųjų nerimavo. Bet jis atskubėjo į ligoninę. Ir pasakysiu jums – tai buvo įspūdingas vaizdas. Guliu sau palatoje, nelaiminga ir patinusi.
Ir staiga… Durų tarpduryje stovi Dainius. Išsigandęs. Sunerimęs. Plaukai išsitaršę. Pasirodo, mama jam papasakojo apie mano bėdą. Jis sugriebė mane į glėbį ir stipriai apkabino. Net kaulai traškėjo. Tuoj pat atsiprašė ir atsitraukė.
– Kaip tu, mažyle? – paklausė jis drebančiu balsu.
– Viskas gerai. Iki vestuvių sugis, – atsakiau silpnai šypsodamasi. Tada jis pasakė, kad su mano buvusiuoju jau sutvarkė reikalus. Ne, jis jo nenužudė. Vyriškai pasikalbėjo. Daugiau jis manęs nepalies.
O dėl vestuvių – reikia rimtai pagalvoti. Juk yra priežastis. Jis nusišypsojo ir ištiesė man sužadėtuvių žiedą. Buvau šoke. Nesitikėjau, kad jis jaus man tą patį.
Bet labiausiai nustebo mama. Tai juk jos buvęs gerbėjas. Ar taip gali būti? Ji negali suprasti, kaip šis vyras galėjo susidomėti manimi. Juk tarp mūsų – dvidešimties metų skirtumas. Bet taip jau nutiko.
