Neseniai mūsų name apsigyveno nauji kaimynai. Nuo pirmosios jų atsikraustymo dienos jie visiems atsistojo skersai gerklės. Jie darė remontą nuo ryto iki vėlyvos nakties. Jie bildėjo ir triukšmavo. O nuo dulkių laiptinėje buvo neįmanoma kvėpuoti. Mes negalėjome normaliai vaikščioti ir kvėpuoti.
Per išeigines mes buvome įsitikinę, kad jie galiausiai nurims ir sustabdys remontą. Bet kur ten. Tą dieną bute pasirodė dar daugiau remontininkų ir, sprendžiant pagal garsus, jie pradėjo griauti sieną.
Kai kurie mūsų kaimynai negalėjo to daugiau kęsti, taigi, keli žmonės susirinkę nuėjo aiškintis. Kaip taip galima? Kad net per išeigines žmonės negalėtų ramiai pailsėti.
Mes tiek metų ten pragyvenome ir nieko panašaus nebuvo. O čia jie…
Kaimynų pokalbis neturėjo poveikio. Jie pareiškė, kad ir per išeigines darys remontą iki 11 vakaro. Jiems nerūpi kitų poilsis. Naujiesiems mūsų gyventojams svarbiausiai greitai pabaigti remontą.
Jie nustebino visus. Kaip galima taip kalbėti su žmonėmis, su kuriais tau dar gyventi? Kaimynai grįžo nieko nepešę.
Mano vyras irgi kalbėjosi su jais. Tačiau jam toks požiūris nepasirodė priimtinas. Jis tylėdamas atidarė spintą, kur buvo instrumentai,ir ryžtingai grįžo pas kaimynus. Kaip man paskui pasakojo, tai buvo labai įdomus reginys. Mano vyras nervingai atidarė skydinę ir nukirpo laidus.
Tada įsivyravo tyla. Kaimynų gręžtuvas nutilo. Darbininkai kartu su mūsų naujaisiais kaimynais išbėgo pažiūrėti, kas nutiko. O visi kiti garsiai plojo mano vyrui. Kartais su žmonėmis ir negalima kitaip. Ypač su tais, kurie neturi pagarbos kitiems.
Tai ne kas kita, o elementarios gyvenimo name taisyklės. Negi jiems taip patinka jausti šnairus kaimynų žvilgsnius ir kelti skandalus? O jei staiga prireiks pagalbos? Niekas nė piršto nepajudins.
Kaimynai tęsė remontą, bet jau leistinomis valandomis. O po užrašo dažais ant jų durų ėmė ir dulkes valyti laiptinėje po savęs. Juk ten buvo parašyta, kad kitas užrašas bus jau ne ant durų, o ant jų automobilio.
