Išeinu ryte iš laiptinės – juoda katė perbėgo kelią. Nusprendžiau grįžti namo. Prieinu prie durų, o raktai viduj, pamiršau pasiimti, durys užtrenktos. Nusprendžiau iš kaimyno į darbą paskambinti, įspėti.
Beldžiu. Kaimynas atidaro tik su trumpikėmis, o už jo nugaros ant pakabos kabo mano žmonos kailiniai. Ji vakar į komandiruotę išvažiavo…
Aš kaimynui – į snukį. Kaimynas man – miliciją. Išsiaiškinom. Pasirodo, žmona išvakarėse savo kailinius pardavė kaimynams, kad nupirktų man odinį lietpaltį. Išeinam iš milicijos – priešais bobulė ateina su tuščiais kibirais. Neatsisukdamas tirs kartus spjaunu per kairį petį. Visus tris kartus pataikau į kaimyną. Jis man – į snukį. Aš jam – miliciją. Išeinam abu po penkiolikos parų.
Praleidžiu kaimyną į priekį. Jis – nė už ką. Aš jam per nugarą, jis man – į snukį. Aš jam per inkstus. Jis man per kepenis…
Po dviejų savaičių išeinu iš ligoninės. Žengiu ant laiptų kaire koja. O ji sugipsuota. Paslydau, griuvau…
Po mėnesio atsibundu iš komos. Galvoje klausimas: koks kvailys sugalvojo šituos prietarus? O čia gydytojas įeina ir sako:
– „Rytoj operacija… jūs dėl viso pikto pirštus sukryžiuokite, o geriausia – palieskite kaminkrėtį !“. O kur ligoninėj kaminkrėtį rasti? Paliečiau medicinos seserį. Kas gi žinojo, kad ji vyr. gydytojo meilužė…“
Jau metai kaip guliu namie. Niekur nevaikštau…nesiseka…!
P.S. Kaimynas alaus atneša, šventas žmogus))))
