Anyta mano, kad jei mes neturime karvės, ožkų ir daržo, tai mes su vyru savaitgaliais neturime namie ką veikti. Todėl mes turime keltis ankstutėliai ir traukiniu trenktis pas ją į kaimą užsiimti jos ūkiu. Teisės į asmeninį gyvenimą ji nepripažįsta.
Mes su vyru susirašėme praeitą žiemą. Patys mes gyvename mieste, o štai jo tėvai rajone privačiame name. Jie ten turi savo daržą, ūkį, o ten darbų visada užtenka.
Pagal idėją, jų ūkis – jų problemos, bet taip nėra. Jų ūkis – pastovus mūsų galvos skausmas.
Vyras augo su tėvais iki 10 klasės, paskui gyveno pas močiutę ir mokėsi profesinėje, o toliau įstojo į universitetą, kur mes ir susipažinome.
O aš visokią gyvūniją, tokią kaip karves, mačiau vos porąkart gyvenime. Visą gyvenimą gyvenau mieste, močiutės irgi čia, o tėvai net sodo niekada neturėjo. Štai toks aš betono džiunglių vaikas.
Mano tėvai mūsų vestuvėms padovanojo mums butą. Jis geros būklės, tačiau remonto vis tiek prašosi. Butas liko iš močiutės, o paskui 8 metus buvo nuomojamas.
Taigi, ten viskas lyg ir neblogai, nuomojamam būstui tai išvis puikiai, tačiau savo bute viską norisi pasidaryti pagal save.
Mes su vyru susirašėme vasarį, maniau, kad ramiai sau po truputį darysime remontą. Kaip tik pasiėmėme su vyru atostogas, bet kur tau.
– Na, jaunavedžiai, tai kada jūsų laukti? – anytos skambutis suskambo praėjus savaitei po vestuvių, kaip tik penktadienį vakare.
– Mama, mes šią savaitę neatvažiuosime, pas mus rytoj remontas prasideda,- pasistengė atsisakyti kelionės vyras, tačiau anyta buvo nepalenkiama.
– Remontas – geras dalykas, bet jis gali ir palaukti. O štai mums reikia pagalbos. Kiaulidėje prakiuro stogas, tėvui reikės pagalbos. Jūs ten keturiomis rankomis greitai susitvarkysite.
Ir nuotaką atsivežk, mokysime ją tikro darbo,- nusikvatojo anyta ir išjungė pokalbį. Ji jau viską nusprendė ir nė nesvarstė, kad mes nevažiuosime.
Vyras atsiduso – reikia važiuoti, jo tėvas pernai patyrė operaciją, jam negalima persitempti. Su vyru nesiginčijau – reikia, vadinasi važiuojam. Dar nežinojau, su kuo sutinku.
Savaitgalis pralėkė lyg valanda. Vyrą mačiau tik naktį, nes po kiaulidės stogo sekė tvora, paskui reikėjo išsiaiškinti su septiku, paskui dar kažkas.
O aš pasimatau Pelenės vaidmenį – šveičiau 2 aukštų anytos namą jai vadovaujant, paskui mokiausi ruošti kiaulių pašarą, lesinti vištas, rinkti kiaušinius. Vakare jau linko kojos, o nugara neišsitiesė.
– Na ačiū, vaikai, padėjote! Sekančią savaitę laukiame,- išlydėjo mus anyta, įbrukdama pintinėlę. – Liktumėte, praleistumėte pas mus atostogas. Na ne tai ne, bet savaitgalį laukiam!
Remonto mes nebaigėme iki šiol, jeigu ką. Todėl kad su pavasario pradžia mums prasidėjo tikras pragaras. Kiekvieną savaitgalį plūkėmės jų ūkyje, o paskui iki trečiadienio stengdavomės atsigauti ir vos pavilkdavome kojas. Pavasaris ir vasara kaime juk išvis darbymetis, štai mes ir plušome.
Didžiulio daržo ėmiau nekęsti visa širdimi. Ten amžinai reikėjo tai purenti, tai sodinti, tai laistyti, tai paramstyti, tai patręšti, tai vabalus su vikšrais rinkti. Ir visa tai karštyje. Vyras ten turėjo savo „pramoginę“ programą. Jaučiau, kad tas pragaras nesibaigs niekada. Anksčiau niekada taip nelaukiau šalčių ir žiemos.
Tačiau net kai buvo nuimtas paskutinis derlius ir baigti visi darbai, niekas nuo mūsų neatstojo. Anyta toliau įkyriai skambino ir reikalavo atvažiuoti. Aiškinimų, kad mes turime ir savų darbų, ji nepriėmė.
– Kokie ten darbai gali būti bute? Drybsoti ant sofos bamba aukštyn? Nagi neprisigalvokite, atvažiuokite pas mus, reikia pagalbos,- barėsi ji su sūnumi, kai jis atsisakė važiuoti.
Mano tėvai irgi buvo šoke nuo tokio pastovaus krūvio.
– Ne, aš suprantu, kad savas namas – tai visada kažkoks darbas. Bet juk taip nedaroma – pastoviai tampyti kitus žmones! Jūsų namas, jūsų ir rūpesčiai. Galima kartą kitą padėti, bet juk ne kiekvieną savaitę,- pasisakė ir mano mama.
– Aš tavo vietoje nevažinėčiau.
Aš nevažiuočiau, tačiau nesinori palikti vyro. Jam per dvi dienas anyta išles visas smegenis, kad tinginė žmona neatvažiavo. O jis pats mamai atsakyti negali.
– Tu supranti, jie su tėvu patys įsikinkys visa tai daryti, persitemps, paskui gulės išgriuvę, išvis nieko negalės padaryti. Bus dar blogiau. Aš jau taip maištavau studentaudamas, geru tai nesibaigė,- dūsauja vyras.
Lyg ir priešaky žiema, turėtų būti lengviau, bet kol kas to palengvėjimo nesijaučia.
