Dažniausiai jauniausius šeimoje myli labiausiai. Bet ne šiuo atveju.
Marijai buvo 23, kai ji ištekėjo. Tuomet buvo madinga tekėti anksti, vos ne po mokyklos. Bet, kaip bebūtų keista, jos tėvai buvo suaugę, jiems buvo virš 35-erių, kai gimė Marija. Ji turėjo 2 brolius. Vienas buvo vyresnis 15 metų, kitas – 13.
Abiem broliams, tėvai, žinoma, pastatė namus ir padovanojo du žemės sklypus. Tačiau dukrai – nieko. O ir kam? Juk ji ištekėjo ir pagimdė mergaitę, kuri nusprendė, kad netekės iki 30 metų. Marijos motina mirė 71-erių, tai buvo smūgis jai. Paskui paralyžiavo tėvą.
Nepaisant to, kad broliai su savo šeimomis gyveno kaimyninėje gatvėje, o Marija toli, kitame kaime, jie skambindavo jai ir sakydavo, kad ji privalo prižiūrėti tėvą, kadangi ji dukra ir tai turi daryti ji, o jie turi savo reikalus, šeimas ir visa kita. Neis gi jie skalbti ir gaminti. Tegu palieka šeimą ir atvažiuoja.
Marijos dukra tuo metu buvo paauglė, mokėsi 12-oje klasėje ir ruošėsi stoti į aukštąją mokyklą. Bet Marija turėjo pusmečiui palikti dukrą rūpintis namais ir savo 40-mečiu vyru ir išvažiuoti pas tėvą.
Vyras pasiilgo Marijos, skambindavo, prašydavo pervežti jos tėvą gyventi pas juos, bet broliai nesutiko. Patys nieko nedaro, bet palengvinti sesers rūpesčių, aišku, nenori. Juk ji irgi turi šeimą, kuri negali apsieiti be jos. Bet jiems vienodai. Reikia, kad kažkas prižiūrėtų daržą, namą, sergantį tėvą. O kas turi tai daryti? Juk ne jie. Tegu ji daro. Juk dukra!
Marijos vyras siūlė, kad jie sėdėtų su tėvu paeiliui kas savaitę, bet tie nenorėjo nė girdėti. Kaip tai jie keis sauskelnes, skalbs, tvarkys? Matote, pas juos darbas, jiems reikia savo šeimas išlaikyti. Na jau ne. Tegu pati daro.
Bet kartą Marija paskambino vyrui apsiverkusi, pavargusi nuo tokio grubaus brolių elgesio su ja. Vienas jų trenkė jai už tai, kad ji užmigo ir negirdėjo, kad tėvas norėjo arbatos.
Vyras su dukra atvažiavo pas Mariją ir rado ją sulysusią ir sumušta lūpa. Vyras panoro pamatyti žmonos brolį ir pareikalauti pasiaiškinimo, bet tas, žinoma, pasislėpė. Jie pasiėmė Mariją ir išvažiavo.
Po to, kai Marija išvažiavo, jie pradėjo sėdėti su tėvu paeiliui. Tačiau tėvas neilgai trukus mirė. Galima įsivaizduoti, kaip jie jį prižiūrėjo. Daugiausia jie tai darė dėl turto. Po tėvo mirties jie pasiėmė sau baldus, palikimą pasidalijo tarpusavyje, seseriai nedavė nieko, o ji nieko ir nenorėjo.
Siaubinga, kai senatvėje nėra kam vandens paduoti. Bet dar baisiau, kai vaikai pešasi tarpusavyje dėl kažkokių daiktų, pamiršę viską, ką davė tėvai, vedami tik savanaudiškumo ir puikybės.
