Prieš daugelį metų aš paklausiau savo mylimo senelio: „Kodėl tu skutiesi, pasiriši kaklaskarę, pasipurški odekolonu, apsivelki gražų chalatą – juk šiandien išeiginė diena? Tu taip save myli?“
Senelis pažvelgė į mane savo mėlynomis akimis, pakedeno mano plaukus ir pasakė“ „Taip, aš myliu save. Nes mes dabar visi kartu einame pusryčiauti į valgomąjį, nes močiutė paruošė skanų obuolių pyragą, nes reikia mylėti save, kad džiugintum kitus.
Kad visi pajustų mūsų susitikimo šventę, kad mano, žmona, duktė – tavo mama, pamatytų, kad aš darau viską tam, kad joms būtų malonu žiūrėti į savo vyrą ir tėvą. Aš noriu mylėti save dėl savo artimųjų.
Aš noriu džiuginti, noriu, kad būtų malonu mane bučiuoti, netgi tada, kai praėjo 50 metų nuo mūsų vestuvių. Noriu, kad mano duktė ir anūkas didžiuodamiesi sakytų „Mūsų senelis buvo gražuolis, visada tvarkingas ir pasitempęs. Tikras džentelmenas. Atsimink, mano mielas: mylėk save kitiems, ir tada tau nusišypsos ir pamils visas Pasaulis“.
Niekada nepamiršiu to gražaus žiemos sekmadienio ryto …
Aleksandras Dobrovinskis
Bonusas
