Mūsų sūnui neseniai suėjo 23 metai ir jis mums pareiškė, kad ruošiasi gyventi atskirai. O jis mūsų vienintelis vaikas. Matyt, jam su mumis pasidarė nebeįdomu.
Jis pasakė, kad tiesiog nori tapti savarankiškas. Mes, žinoma, tik džiaugsimės, jei jis sugebės gyventi be mūsų pagalbos ir įsitvirtins kaip specialistas savo darbe, jei tik nebūtų problemos su gyvenamuoju plotu.
Pirkti naujo buto mes negalime, o nuomotis jis nenori. Visą gyvenimą mes jį viskuo aprūpindavome, ko reikėjo vaikui. Dabar, kai jis baigė universitetą ir prašo mūsų naujų namų, mes jau nebegalime patenkinti jo norų.
Mes su vyru visą gyvenimą save nustumdavome į antrą planą. O sūnus visada buvo pirmoje vietoje. Mes jį be galo mylėjome. Kaip ir bet kurie tėvai, mes stengėmės jam duoti viską, ko jis paprašydavo.
Maža to, mes jį užauginome visiškoje laisvėje. Jis niekada nepriklausė nuo mūsų nuomonės. Mūsų butas dviejų kambarių. Jis turi savo kambarį.
Taigi, jis visada galėjo atsivesti savo draugų ir merginą, mes niekada neprieštaraudavome. Trumpiau tariant, sukūrėme jam išpaikinto amerikiečio paauglio gyvenimą. Bet mes manėme, kad visa tai jam į naudą.
Šiandien mūsų išpaikintas sūnus reikalauja, kad mes iškeistume mūsų butą į du vieno kambario butus, kad jis turėtų „savo teritoriją“, kaip jis sako.
Vyras pasiūlė, pasikalbėti su sūnum ir paaiškinti situaciją. Paprastai mes taip dažnai darydavome, ir kiekvieną kartą pokalbis baigdavosi taikiu susitarimu, o dialogas tarp sūnaus ir tėvo praeidavo be pykčio ir keiksmų.
Tėvas bandė išaiškinti sūnui, kad už mūsų butą mažai kas duos du vieno kambario butus. Be to jis užsiminė, kad sūnus jau suaugęs ir laikas jau jam pačiam uždirbti pinigus ir pradėti taupyti savo būstui. Jei jis nori turėti savo būstą, tai reikia pačiam ir užsidirbti jam!
— Jūs gi paprasčiausi gobšuoliai! Argi jūs turite teisę vadintis „tėvais“? Jums gaila savo sūnui namus nupirkti? O gal neturit iš ko, pikti skurdžiai! – pasakė mano sūnus ir išėjo iš namų.
Mes su vyru ilgai sėdėjome nekrutėdami, negalėjom nei žodžio pratarti, nei iš vietos pakilti.
Vyras dar sušuko jam pavymui, kad jis nedėkingas žmogus. Po to kelias dienas sūnus neparėjo namo. Skambinam – nekelia. Taip skaudu buvo po jo žodžių. Juk mes stengėmės jam duoti viską. Vyras psichuoja, niekaip negali nusiraminti po to pokalbio.
Gal sūnus teisus… Juk kai mes jį gimdėm, dar tada reikėjo galvoti apie tai, kad reikia įsigyti antrą butą, nors į kreditą, būtume išmokėję, kol sūnus užaugo. Kaip jis tų pinigų užsidirbs, kad tik ką universitetą baigė…
Mano dūšia niekaip nenusiramina. Man vis atrodo, kad mes neteisingai pasielgėme su sūnum. O vyras sako, kad dėl mano tokių pergyvenimų jis ir užaugo toks egoistas, nereikėjo taip lepinti.
Gal mes tikrai nesugebėjome būti gerais tėvais?
