Visą vaikystę aš tiesiog kovojau dėl išlikimo. Visi mano klasiokai eidavo į teatrus, kiną ar parodas, o aš po mokyklos traukdavau tiesiai namo.
Mano motina niekada neturėjo pinigų tokiems reginiams. Ji laikė juos nereikalingu išlaidavimu ir prabanga.
Namie manęs nelaukdavo pietūs. Tik priekaištai ir riksmai. Motina niekada netvarkydavo buto ir nevėdindavo kambarių. Vaikštinėdavau po šią landynę, kliūdama už tuščių butelių ir dėžių.
Motina negamindavo mums su broliu. Geriausia, ko mes galėdavome tikėtis, buvo makaronai ir košė.
Be pagrindinio patiekalo, tik garnyras. Su laiku aš ėmiau maitintis pas draugus ir pažįstamus. Kaip skaniai gamino jų močiutės ir mamos. Atiduočiau pusę gyvenimo už kotletuką ir kvapnią bulvių košę.
Mama dažnai „pavargdavo“ ir tada visada atsirasdavo pinigų alaus „bambaliui“ ar degtinės buteliui. Pas mus dažnai užeidavo tokie pat „pavargę“ jos draugai. Kartą paragavau alaus.
Motina tada patraukė į parduotuvę dar vieno butelio, o aš pridėjau lūpas prie jos stiklinės. Kodėl ji iškeitė mus į šią bjaurastį? Iki šiolei nesuprantu.
Mes su broliu buvome pilnai palikti patys sau. Paromis vaikštinėdavome gatvėmis, praleisdavome pamokas ir nuo mažų dienų bandėme užsidirbti pinigų.
Nuostabu, kaip mes išvis gavome atestatus ir užaugome adekvačiais žmonėmis. Galbūt tame mūsų draugų tėvų kotletų ir košyčių nuopelnas, bet jokiais būdais ne mūsų motinos.
„Aš jums nieko neskolinga!“ – mėgstamiausia jos frazė, įsiminusi man visam gyvenimui.
Dabar man 35 metai ir aš nepadedu savo motinai, kuri jau prasigėrė. Specialiai persikėliau į kitą miestą, kad laikyčiausi nuo jos atokiau.
Panašiai pasielgė ir mano brolis. Jis dabar dirba užsienyje. Ačiū mūsų motinai už sugadintą vaikystę!
