Miriam atvyko į Bahamus, tikėdamasi pagaliau pailsėti. Ji išlipo iš oro uosto autobuso, giliai įkvėpdama sūraus jūros oro. Po penkerių metų skausmo ir vienatvės ši kelionė buvo labai laukta. Jos veidą išvagojo raukšlės, kurių anksčiau nebuvo, o siela troško ramybės.
Priešais ją iškilo prabangus „Ocean Club“ kurortas. Baltas pastatas žadėjo poilsį ir užmarštį. Pirmą kartą per daugelį metų Miriam leido sau nusišypsoti. Ji sekė paskui viešbučio nešiką į vestibiulį.
Turistų šurmulys, lagaminų dundėjimas ir švytinčios šypsenos pripildė erdvę. Miriam tikėjosi, kad ir jos širdis kada nors taps tokia pat lengva.
— Sveiki atvykę į „Ocean Club“, madam. Pasakykite savo vardą registracijai, — maloniai nusišypsojo registratorė.
— Liri. Miriam Liri, — atsakė ji, ieškodama rankinėje dokumento.
Kol registratorė suvedinėjo duomenis į kompiuterį, Miriam žvalgėsi aplinkui. Staiga jos širdis sustojo.
Ji pamatė juos.
Prie suvenyrų parduotuvėlės stovėjo vyras ir moteris. Tie patys žmonės, kuriuos ji palaidojo prieš penkerius metus. Jos dukra Pamela ir žentas Frankas.
Miriam užgniaužė kvapą. Jie juk žuvo autoavarijoje… Kaip tai įmanoma?
— Madam? Jūsų kambario raktas, — registratorės balsas skambėjo tolimai.
Miriam automatiškai paėmė raktą, nenuleisdama akių nuo poros. Jie apsisuko ir patraukė prie išėjimo.
— Palaikykite mano daiktus, — sušuko ji nešikui ir puolė paskui juos.
Ji vos kvėpavo, kojos drebėjo, bet ji nesustojo. Jie jau buvo beveik prie durų, kai ji sušuko:
— Pamela!
Moteris atsigręžė. Jos akys išsiplėtė iš šoko. Tai buvo Pamela, jos dukra. Ji kažką sušnibždėjo Frankui, o jo veide pasirodė panika. Jie puolė bėgti.
— Stokite, arba iškviesiu policiją! — sušuko Miriam.
Šie žodžiai juos sustabdė. Jų pečiai nusviro, ir jie lėtai atsisuko. Pamela žiūrėjo į motiną su ašaromis akyse.
— Mama, mes galime paaiškinti, — sušnibždėjo ji.
Durys į Pamelos ir Franko kambarį užsivėrė. Linksmos atostogų nuotaikos neliko nė ženklo. Ore tvyrojo sunkumas, pripildytas penkerių metų gedulo ir dabartinio Miriam pykčio. Ji stovėjo sukryžiavusi rankas ant krūtinės.
— Pradėkite kalbėti, — griežtai tarė ji.
Frankas giliai įkvėpė:
— Ponia Liri, mes nenorėjome jūsų įskaudinti.
— Nenorėjote? — Miriam balsas virpėjo nuo skausmo. — Aš jus palaidojau. Penkerius metus gedėjau. Ir dabar jūs sakote, kad nenorėjote manęs įskaudinti?
Pamela žengė žingsnį į priekį:
— Mama, mes turėjome priežasčių…
Miriam atsitraukė:
— Kokios priežastys gali tai pateisinti?
Frankas ir Pamela susižvalgė. Galiausiai Frankas prabilo:
— Mes laimėjome loterijoje.
Sustingo tyla.
— Loterijoje? — Miriam žvelgė tuščiu žvilgsniu. — Jūs suklastojote savo mirtis dėl pinigų?
Pamela linktelėjo:
— Tai buvo didelė suma, mama. Mes bijojome, kad visi norės savo dalies. Norėjome pradėti gyvenimą iš naujo.
— Pradėti iš naujo? — Miriam įniršo. — Vengti Franko skolų? Palikti visus, kurie jus mylėjo?
Frankas suraukė antakius:
— Mes niekam nieko neskolingi. Tai buvo mūsų šansas geresniam gyvenimui.
Miriam aiškiai pamatė, kaip Frankas valdo jos dukrą.
— Pamela, grįžk namo su manimi. Mes viską sutvarkysime.
Pamelos akyse sužibo viltis, bet Frankas suėmė jos petį:
— Mes liekame čia.
Pamela nuleido galvą:
— Atsiprašau, mama.
Miriam apsisuko ir išėjo. Jos širdis buvo sudaužyta.
Grįžusi namo, ji nežinojo, ką daryti. Pranešti policijai? Ji vis dar vylėsi, kad Pamela grįš.
Po trejų metų pasigirdo beldimas į duris. Ant slenksčio stovėjo sušlapusi Pamela.
— Mama, galiu užeiti?
Miriam įleido ją. Pamela pasakė, kad Frankas pralošė visus pinigus ir ją paliko.
— Atsiprašau, mama. Buvau savanaudė.
Miriam suspaudė lūpas, tramdydama skausmą:
— Tau reikia nueiti į policiją ir viską prisipažinti.
— Bet aš galiu patekti į kalėjimą…
— Taip. Bet tai vienintelis kelias viską ištaisyti.
Pamela linktelėjo:
— Gerai. Aš tai padarysiu.
Miriam pajuto didžiulį pasididžiavimą:
— Persirenk, ir važiuosime.
— Tu būsi su manimi? — paklausė Pamela.
Miriam suėmė jos ranką:
— Žinoma, būsiu šalia.
Pamela giliai įkvėpė:
— Važiuojam.
Miriam pagalvojo: Štai ir mano mergaitė!
