Tačiau viena moteris, išgyvenusi labai sunkias psichologines akimirkas skyrybų metu, sugebėjo rasti išskirtinai gerų momentų. Savo dėkingumą vyrui ji išreiškė atviru laišku.
Mielas mano, buvęs sutuoktini. Šiandien, pagaliau, baigėsi mano penkiolika gyvenimo metų su tavimi. Kaip matai, savo „kadenciją“ atlikau iki galo – nuo mūsų parašo Civilinės metrikacijos skyriuje iki mano parašo skyrybų byloje.
Dabar išeinu į laisvę su visiškai švaria sąžine. Ir, pabaigai, noriu išreikšti tau nuoširdų dėkingumą už viską, ką tu man davei.
Dėka tavęs aš išmokau tvirtai ištverti įvairias gyvenimo negandas, tokias kaip raktų, pinigų ar telefono praradimas. Visada pati rasdavau išeitį bet kokioje situacijoje, kad išsaugočiau tavo jautrius nervus.
Dėka tavęs aš išmokau leisti injekcijas. Taip nutiko, kad vaikai sirgdavo, iškviesti slaugytoją namo buvo neįmanoma, o tu nuo adatos vaizdo apalpai…
Ir man teko sukaupti drąsos ir suleidinėti vaistus mažiems užpakaliukams drebančia ranka. O po to dar ir atgaivinti tave.
Dėka tavęs aš išmokau meistriškai atlikti bet kokius namų remonto darbus. Pakabinti lentynas – jokia problema. Pakeisti nuotekų vamzdį po kriaukle – smulkmena.
Dėka tavęs aš išmokau derėtis, mokėti baudas, rašyti pasiaiškinimus. Beje, po to, kai tau buvo atimtos teisės, teko išmokti vairuoti automobilį – juk reikėjo iš linksmų vakarėlių parvežti tavo ne itin įgalų kūną.
Dėka tavęs aš turiu puikią, tonizuotą figūrą – juk nuolat esu judesyje – arba namo tempiu maišus su produktais, arba su kastuvu persikasu visą daržą, nes tuo metu tau spazmai susuka penktą kojos pirštą, ir tu negali atsikelti nuo sofos.
Dėka tavęs aš išmokau keletą profesijų – juk kažkam mūsų šeimoje reikėjo užsidirbti pinigus.
Na, ir už ką iš tikrųjų tau esu dėkinga – tai kad galiausiai palikai mane, pavargęs nuo visiško nesusipratimo apie savo subtilią prigimtį.
Išėjai, garsiai trenkęs durimis. Ir, atrodo, todėl negirdėjai palengvėjimo atodūsio, kuris prasiveržė iš mano krūtinės.
Didelis ačiū tau!
