Paskutinis autobusas mažo Lindau miestelio centrinėje stotyje atvyksta lygiai 22:47. Jau dvejus metus ir keturis mėnesius Eleonora stovi ant perono, kai atsiveria durys, o keleiviai, žiovaujančios minos, žengia laukan. Kiekvieną vakarą ji įsižiūri į išlipančius veidus, akyse — blėstanti, tačiau dar neišnykusi viltis.
Eleonoros istorija prasidėjo tada, kai jos vyras Markusas, žinomas geologas, išvyko į ekspediciją Šiaurės Norvegijos kalnuose. Įprastas tyrimas, tokių per penkiolika jų santuokos metų buvo dešimtys. “Sugrįšiu po trijų savaičių, — atsisveikindamas bučiuodamas ją tarė jis. — Parvešiu tau uolienos gabalėlį, kuriam milijonai metų”.
Keturių mokslininkų grupė dingo be žinios po staigaus sniego lavinos srauto. Du iš jų gelbėtojai rado — deja, jau be gyvybės ženklų. Markuso ir jo kolegos Andreaso buvo ieškoma daugiau nei mėnesį. Oficiali versija bylojo, kad jie greičiausiai įkrito į plyšį ir jų kūnai taip niekada ir nebuvo aptikti.
Eleonora atsisakė tikėti vyro mirtimi. “Jis per daug patyręs, kad pakliūtų į tokią spąstus”, — kartojo ji draugams ir artimiesiems, kurie laikui bėgant ėmė vengti šios temos pokalbiuose su ja.
Prieš pusmetį vietinis laikraštis paskelbė straipsnį apie “našlę stotelėje”, kaip Eleonorą praminė miestelio gyventojai. Žurnalistei Sofijai Eleonora pirmą kartą atvirai pravėrė savo širdį: “Markusas visada sugrįždavo iš ekspedicijų paskutiniu autobusu. Jis sakė, kad mėgsta pro langą žiūrėti į miegančius miestus. Jei jis gyvas, jei sugebėjo išsigelbėti — jis grįš būtent taip”.
Paklausta, kodėl yra tikra, kad vyras gali būti gyvas, Eleonora parodė keistą atviruką, gautą praėjus aštuoniems mėnesiams po tragedijos. Jame buvo pavaizduotas Norvegijos fjordas, o kitoje pusėje — tik viena frazė, užrašyta raštu, skausmingai primenančiu Markuso rašyseną: “Viltis miršta paskutinė”. Atvirukas buvo išsiųstas iš mažo kaimelio Šiaurės Norvegijoje, bet policijos atliktas tyrimas nedavė jokių rezultatų.
Šarlotė, Eleonoros sesuo, bandė įtikinti ją kreiptis į psichologą. “Tu griauni savo gyvenimą, laikydamasi įsivaizduojamos vilties”, — kalbėjo ji. Tačiau atsakymą gaudavo tik liūdną šypseną ir neišvengiamą: “Meilė neturi galiojimo laiko”.
Vakar vakare ant perono pasirodė žilaplaukis vyras. Jis ilgai stovėjo šone, stebėdamas Eleonorą, pasitinkančią dar vieną autobusą. Tai buvo Tomasas, geriausias Markuso draugas. Surinkęs visą savo drąsą, jis priėjo prie jos.
“Eleonora, turiu tau kai ką pasakyti. Tą atviruką… Markusas prašė manęs jį išsiųsti, jei jam kas nors nutiktų. Tai buvo jo idėja — palikti man keletą tokių iš įvairių vietų. Jis norėjo, kad tu visuomet tikėtum, jog viltis išlieka”.
Moteris sustingo, plačiai atmerktomis akimis žvelgdama į jį. Paskui lėtai linktelėjo galva.
“Žinau, Tomasai. Supratau tai prieš metus. Bet žinai… per tuos dvejus metus supratau kai ką svarbaus. Mes su Markusu kartu praleidome penkiolika metų, tačiau tik čia, šiame perone, suvokiau, kaip giliai jį mylėjau. Ir vis dar myliu”.
Šiandien Eleonora vėl stovės perone. Bet dabar ji laukia ne šešėlio, o savo pačios ištikimybės jausmui, kuris buvo stipresnis už mirtį. Ir kiekviename atvykstančiame autobuse ji mato dalelę to gyvenimo, kurį ji ir Markusas kartu sukūrė. Gyvenimo, kuris tęsiasi nepaisant nieko.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
