Marija Viland visą savo gyvenimą praleido sename name Inzbruko pakraštyje. Jos langai žiūrėjo į Alpes, o ant palangės visada stovėjo gėlės – našlaitės, kurios jos kartu su sūnumi Erika sodindavo. Ji buvo našlė beveik dvidešimt metų, dirbo slaugytoja, viena augino sūnų. Kai Erikas vedė Sofiją, Marija su palengvėjimu atsiduso: „Dabar jis turės šeimą“. Sofija atrodė gera, rami, intelektuali. Jos nebuvo artimos, bet Marija gerbė jos pasirinkimą.
Po kelių metų Sofijai ir Erikui gimė dukra – Ema. Marija tapo močiute ir iš šio vaidmens pražydo. Ji megzdavo batelius, atnešdavo naminio džemo ir skaitydavo pasakos mažylei vaizdo skambučiu. Kol Ema buvo dar visai mažytė, Marijai leido atvažiuoti kartą per mėnesį – savaitgaliais, ne ilgiau.
Tačiau laimė truko neilgai. Erikas pradėjo vėluoti iš darbo, tapo atsiribojęs. Sofija tapo irzli. Netrukus Marija sužinojo: sūnus turi kitą moterį. Jis susikrovė daiktus ir išėjo. Paprasčiausiai išėjo.
Sofija persikėlė su Ema į mažą miestelį netoli Miuncheno, arčiau savo tėvų. Marijai niekas nieko nepaaiškino. Ji bandė skambinti, bet niekas neatsiliepė. Rašė laiškus, bet atsakymo nesulaukė. Tik vieną kartą Sofija trumpai atsakė: „Mes dar nesame pasirengę bendrauti. Duokite mums laiko“.
Praėjo dveji metai. Per Emas gimtadienį Marija, nieko nesitikėdama, išsiuntė atviruką su lėlės suknele ir kukliu užrašu: „Labai norėčiau tave pamatyti, mano mergele“. Vakare suskambėjo telefonas. Sofija pasakė: „Jei norite atvykti – atvykite. Tik neilgam“.
Marija važiavo virpėdama iš jaudulio. Krepšyje – žaislinis meškiukas, mėlynių džemas ir senas Emas nuotrauka, kurią nešiojo piniginėje. Traukinys į Miuncheną, tada autobusas į kaimą. Šaltas kovo vėjas skverbiantis pro kaulus, bet jos širdį šildė susitikimo mintis.
Kai Marija priėjo prie namo, ją pasitiko Sofija. Be šypsenos, be kvietimo įeiti. Pasakė, kad Ema gali pažaisti su močiute ant suolelio priešais namą. Marija atsisėdo, išdėliojo žaislus. Ema išėjo, bet nepribėgo prie jos. Mergaitė lyg jos neprisiminė. Močiutė pasakė švelniai, ištiesė meškiuką. Vaikas tylėjo, tada paėmė žaislą, bet atsitraukė.
Sofija stovėjo prie durų su telefonu rankoje. Nei puodelio arbatos, nei žodžio palaikymo. Po dvidešimties minučių ji pasakė: „Emai laikas miegoti“. Marija norėjo apkabinti anūkę atsisveikinimui, bet ji pasislėpė už motinos. Ir durys užsidarė.
Kelionėje atgal traukiniu Marija laikė lėlės suknelę rankose. Ji liko neišpakuota. Už lango plaukė laukai, pilki debesys ir stotelės su svetimais pavadinimais. Jos viduje buvo visiško tuštumo jausmas. Lyg ji būtų tapusi niekuo – nei motina, nei močiute, tiesiog… niekuo.
Ji suprato: Sofijai skauda. Ją išdavė. Bet juk ji, Marija, neišdavė. Ji neapgaudinėjo, neišėjo. Ji liko – su meile, atvira širdimi, pasirengusi būti čia. Bet, panašu, to buvo per mažai.
Namuose, Inzbruke, Marija vėl pastatė našlaites ant palangės. Palinko prie nuotraukų albumo, kur Erik dar berniukas, o ji – jauna mama. „Ema…“ – sušnibždėjo ji. – „Aš palauksiu. Jei kada nors norėsi sužinoti, kas aš esu – aš čia būsiu“.
O jūs tikite, kad vaikas, netekęs močiutės meilės, intuityviai jos ieškos, net jei suaugusieji tai draudžia?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
