Prieš trejus metus susituokėme. Įprastos vestuvės, įprasta pora, įprastas gyvenimas. Tik su viena išimtimi — vyro šeima. Jo mama, tėtis, sesuo, tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės — visi jie buvo labai artimi. Labai artimi. Ir labai… visur.
Kiekvieną sekmadienį — pietūs tėvų namuose. Kiekviena šventė — šventinė vakarienė su giminaičiais. Vyrui gimtadienis — žinoma, su šeima. Mano gimtadienis — taip pat su jais, nes “kaip gi mes nepasveikinsim marčios?” Netgi paprastas penktadienio vakaras galėjo pasibaigti netikėtu anytos vizitu “į arbatos puodelį”.
Aš nesu prieš šeimos vertybes. Tikrai. Aš pati myliu savo tėvus, mes bendraujame, matomės. Bet mes turime ribas. O čia jų visai nebuvo.
Buvau bandžiusi kalbėtis su vyru. Aiškinau, kad kartais norisi pabūti su juo dviese. Kad mums reikia asmeninės erdvės. Jis linktelėdavo, sutikdavo, o tada jo mama paskambindavo ir sakydavo: “Atvažiuokite vakarienės”, — ir mes važiuodavome. Nes mamai atsakyti jis nesugebėdavo.
Mūsų metinių sukaktis artėjo, ir aš nusprendžiau — štai jis, mano šansas. Mėnesį prieš pradėjau ruošti dirvą. Aiškinau vyrui, kaip man svarbi ši diena. Kad noriu ją praleisti tik dviese. Romantiška vakarienė, tik mes dviese, be giminaičių, be triukšmo.
Jis pažadėjo. Prisiekė, kad surengs viską pats, kad tai bus mūsų ypatinga vakaras.
Aš patikėjau.
Metinių dieną aš praleidau tris valandas rengimosi. Nusipirkau naują suknelę, pasidariau šukuoseną, makiažą. Norėjau būti graži jo akyse, kaip tą vestuvių dieną. Vyras pasakė, kad užsakė stalelį gerame restorane, liepė būti pasiruošusi septintą valandą.
Atvykome tiksliai septintą. Jis atidarė man mašinos duris, paėmė už rankos, palydėjo vidun. Aš šypsojausi, laukdama pagaliau normalaus vakaro dviese.
Ir tada juos pamačiau.
Prie didelio stalo prie lango sėdėjo jo mama, tėtis, sesuo ir jos vyras, pusseserė su dviem vaikais. Visi gražiai apsirengę, laimingi, mojuoja mums rankomis.
Širdis nuslūgo į kojas. Aš sustojau kaip įkasta. Atsigręžiau į vyrą — jis šypsojosi. Tiesiog stovėjo ir šypsojosi.
— Staigmena, — švelniai tarė jis ir švelniai pastūmėjo mane į priekį.
Aš negalėjau eiti. Kojos neklausė. Visi jo šeimos žvilgsniai buvo nukreipti į mane — laukiančiai, patenkinti.
— Na pagaliau! — uošvė atsistojo, plačiai išmokusi rankas. — Jau pusvalandį laukėme! Galvojome, kad vėluosite!
Kažkas mano viduje nukrito. Tiesiog plyšo ir subyrėjo. Pajutau gumulą gerklėje, akys skilimo. Ir aš verkiau. Tiesiai ten, restorane, savo naujoje suknelėje ir gražiai sušukuota.
Verkiau balsu, kaip vaikas, negalėdama sustoti.
Aplinkui visi nutilo. Padavėjai sustingo. Šalia esančių stalų lankytojai atsigręžė. Uošvė nuleido rankas, jos šypsena išnyko.
— Kas nutiko? — vyrogino mane apkabinti, bet nusukau.
— Kas nutiko?! — per ašaras pažvelgiau į jį. — Aš prašiau tik vieno! Vieno vakaro! Vieno prakeikto vakaro dviese su tavimi!
— Bet juk tai šeima, — jis sutrikęs pažvelgė į tėvus. — Jie norėjo mus pasveikinti…
— Treji metai! — negalėjau sustoti, žodžiai veržėsi patys. — Trejus metus aš einu į visus jūsų vakarienės, pietus, šventes, susirinkimus. Niekada neatsisakiau. Nė karto! Visada šypsojausi, linkčiodavau, valgiau tą barščą, klausiausi tos istorijos apie pusbrolį! Bet šiandien… šiandien aš prašiau vieno vienintelio vakaro. Mūsų metinių. Ir tu negalėjai. Netgi šiandien tu nesugebėjai jiems pasakyti ne!
Uošvė pasipiktino:
— Koks dar teatras? Mes juk šeima! Mes atėjome sveikinti jūsų, o tu kuri scenas!
— Aš nekuriu scenų! — atsigręžiau į ją. — Tiesiog norėjau praleisti vestuvių metinių su savo vyru! Tai normalu! Tai normalus noras!
Vyro tėvas susiraukė:
— Mes dabar nereikalingi? Mes auginome jį, davėme išsilavinimą, o dabar mus už durų išmeta?
— Niekas jūsų neišmeta, — šlukšau ašaras, bet jos vis tiek tekėjo. — Mes matomės kas savaitę. Kiekvieną šventę. Kiekvieną sekmadienį. Bet šiandien… šiandien buvo mūsų diena. Tik mūsų.
Vyras paėmė mane už rankos, bandė nuvesti į šoną:
— Eime, pasikalbėsime…
Atlaisvinau ranką.
— Ne. Tegul visi girdi. Trejus metus tylėjau. Trejus metus stengiausi būti patogi marčia. Šypsojausi, kai tavo mama atvažiuodavo be skambučio. Sutikdavau su sekmadienio pietumis, nors norėjau tiesiog pamiegoti po sunkios savaitės. Važiavau tavo šeimininkų gimtadienius, kuriuos antrą kartą gyvenime matydavau. Nes tu nemoki pasakyti jiems ne.
— To nėra tiesa, — jis pabalo.
— Tiesa! — pažvelgiau į jo akis. — Tu niekad nepasirinkai manęs. Niekada. Kai tavo mama pasakė, kad aš blogai gaminu kepsnius, tu tylėjai. Kai tavo sesuo pavadino mane egoiste, nes noriu siekti karjeros, o ne sėdėti namie su vaikais, tu pasakei, “nekreipk dėmesio”. Kai paprašiau nevažiuoti pas mus be įspėjimo, tu aiškindavai, kad juk tai šeima, kad aš neteisi.
Vyro sesuo atsistojo:
— Žinai ką? Galbūt esi tikrai egoistė. Šeima — tai ne tik jūs dviese!
— Šeima — tai pirmiausia mes dviese! — pakėliau balsą. — Mes — vyras ir žmona! Mes sukūrėme savo šeimą prieš trejus metus! O jūs… jūs jo tėvai, jo sesuo, jo giminaičiai. Aš jus gerbiu, myliu. Bet aš neprivalau matyti jūsų kasdien! Ir jis turi teisę į asmeninį gyvenimą! Į gyvenimą su manimi!
Vyras stovėjo pab pale, su pasimetusiu veidu. Uošvė suspaudė lūpas:
— Mes visada žinojome, kad tu bandai atitraukti jį iš šeimos.
— Aš neatitraukiu, — pavargus linguoju galvą. — Aš tiesiog noriu būti jo žmona. Ne priedu prie jo šeimos. Žmona.
Įsiviešpatavo sunkus tylėjimas. Pusseserės vaikai užsičiaupė, įsispoksoję į mane didelėmis akimis. Padavėjas nedrąsiai stovėjo šonan su meniu.
Apsidairiau į vyrą:
— Mėnesį sakiau tau, kaip man svarbus šis vakaras. Tiesiai sakiau — tik mes dviese. O tu vis tiek pakvietei juos. Nes negali. Negali pasirinkti manęs.
— Maniau, kad tau bus malonu, — tyliai prabilo jis. — Jie norėjo pasveikinti…
— Ar tu galvoji, ar tavo mama sakė, kad reikia pakviesti visus?
Jis neatsakė. Ir to tylėjimo užteko pakankamai.
Aš nusiaviau batus — pėdos skaudėjo nuo aukštakulnių — paėmiau juos į ranką ir ėjau link išėjimo. Basomis, per šaltą restorano grindis, pro žvilgsnius sustingusių lankytojų.
— Kur tu eini?! — vyras pasileido man iš paskos.
— Namo. Viena. Praleisk sukaktį su šeima. Jei jie svarbesni.
— Nekalbėk nesąmonių! Grįžk!
Atsigrįžau prie durų:
— Trejus metus grįždavau. Kiekvieną kartą, kai norėjau išeiti, grįždavau. Tylėjau, kentėjau, tikėdavausi, kad tu pasikeisi. Bet tu nesikeisi. Nes tai reikalauja pasakyti mamai “ne”. O tu to nemoki.
Išėjau į gatvę. Buvo šalta. Išsikviečiau taksi, pasakiau tėvų adresą.
Vyras skambino visą kelią. Aš neatsiliepiau.
Mama atidarė duris, nustebusi žiūrėjo į mane — su ašarotu veidu, nuplauktu makiažu, basiuką, su batais rankoje.
— Kas nutiko?
— Ar galėčiau pas jus pagyventi truputį? Man reikia pagalvoti.
Ji apkabino mane, ir aš vėl pradėjau verkti.
Praėjo savaitė. Vyras atvažiavo tris kartus, stovėjo po langais, prašęs pasikalbėti. Rašė žinutes, kad myli, kad viską pataisys. Jo mama taip pat skambino — pasipiktino, kad savo kaprizais sūnų išvedžiau iš pusiausvyros.
O aš sėdiu pas tėvus ir suprantu: trejus metus bandžiau įsilieti į jo šeimą. Pamiršau paklausti — o ar jis bandė sukurti kartu su manimi savo?
Pasakykite atvirai: ar buvau neteisi, sukurdama isteriją restorane? Ar turėjau teisę pagaliau pasakyti tiesą?
