Po skyrybų su vyru sunkiai susirgau. Vienintelis žmogus, kuris atėjo man padėti, buvo mano anyta. Dvi savaites iš eilės ji atnešdavo šviežių produktų, virė vištienos sultinį, maitino mane, tvarkė namus ir išeidavo taip tyliai, tarsi nenorėjo manęs sutrikdyti. Visą šį laiką neišeidavau iš savo miegamojo – neturėjau jėgų net atsikelti. Bet kai pagaliau atsistojau iš lovos ir išėjusi į svetainę, sustingau iš nuostabos. Ir tik tada supratau, kas iš tikrųjų yra mano anyta…
Visas butas spindėjo švara. Ant stalo tvarkingai stovėjo lauko ramunių puokštė vazoje, kurių aš tikrai neturėjau – vadinasi, ji pati jas atnešė. Virtuvėje šaldytuve gulėjo tvarkingai sudėlioti indeliai su maistu, pasirašyti jos ranka: „Sriuba – pietums“, „Kotletai – vakarienei“, „Košė – pusryčiams“. Net skalbiniai buvo švarūs, išlyginti, ir pastebėjau, kad ant palangės atsirado naujas augalas. Ji rūpinosi mano namais taip, tarsi jie būtų jos pačios, ir tai darė be jokių žodžių, be priekaištų, be klausimų.
Atsisėdau ant sofos ir pravirkau. Kiek kartų ginčijomės, kiek kartų įžeidinėjome viena kitą – aš tai gerai prisiminiau. Aš – jauna ir užsispyrusi, ji – griežta ir netoleruojanti prieštaravimų. Dažnai maniau, kad mes niekada nesugebėsime rasti bendros kalbos. Po skyrybų su jos sūnumi buvau įsitikinusi: mūsų keliai amžinai išsiskyrė. Bet būtent ji buvo šalia tuo metu, kai man to labiausiai reikėjo.
Kai vakare ji vėl atėjo, su prekių maišu ir savo ramiu žvilgsniu, ją sutikau kitaip nei anksčiau. Atsistojau tarpduryje, apkabinau ją ir pašnibždėjau:
— Ačiū. Jei ne jūs, nežinau, kas su manimi būtų atsitikę.
Ji stipriai apkabino mane, ir pirmą kartą per visą laiką jos balse išgirdau tą šilumą, kuri buvo paslėpta po išoriniu griežtumu:
— Mieloji, tu nesi viena. Negalėjau elgtis kitaip.
Nuo tos dienos mūsų santykiai pasikeitė. Ji nustojo būti man tik „buvusia anyta“. Ji tapo mano drauge, žmogumi, kuriam galiu ateiti ir papasakoti viską, kas man širdyje. Pradėjome leisti laiką kartu: gerdavome arbatą virtuvėje, dalindavomės istorijomis, juokdavomės iš serialų. Ji pasakojo, kokia pati buvo užsispyrusi jaunystėje, ir staiga supratau, kad esame tokios panašios.
Laikui bėgant ligos atsitraukė, grįžau prie darbo, į įprastą gyvenimą. Bet atsirado nauja tradicija – kiekvieną sekmadienį susitikdavome jos arba mano namuose. Ji kepdavo obuolių pyragą, aš atsinešdavau arbatą ar kavą. Ir pastebėjau, kad būtent dėl jos nesijaučiu palikta ar nereikalinga.
Dažnai galvoju: koks keistas yra gyvenimas. Žmogus, kurį kažkada laikiau beveik priešu, pasirodė esąs pats patikimiausias šalia. Ne sūnus, ne buvęs vyras, ne draugės, o būtent ji.
Dabar, kai žiūriu į ją, matau ne tik griežtą moterį, su kuria kadaise turėjome nesutarimų. Matau žmogų su didžiule širdimi, kuris moka atleisti ir rūpintis.
Ir žinote, kas stebina? Nustojau jausti nuoskaudą dėl praeities. Juk viskas, kas buvo – tai tik kelias iki šios dienos, iki šių arbatinių puodelių jos virtuvėje, iki šių paprastų pokalbių, iki šios tylios, bet tokios svarbios paramos.
Išmokau vėl vertinti ne žodžius, o poelgius. Ir supratau: kartais šeima – tai ne apie antspaudus ir santuokas. Kartais šeima – tai apie tuos, kurie lieka šalia, net kai, atrodo, jau nėra įpareigoti.
Dabar tikrai žinau, kas mano anyta iš tikrųjų yra. Ji – mano patikimiausias žmogus.
O jūs tikite, kad artimais gali tapti tie, su kuriais kadaise atrodė neįmanoma rasti bendros kalbos?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
