Vieną šiltą 1994-ųjų rugpjūčio vakarą šešiolikmetė Reičel stovėjo prie vandenyno kranto, rankoje laikydama butelį. Skaidrus stiklas, o viduje — keturis kartus sulankstytas popieriaus lapas. Šį laišką ji parašė spontaniškai: keli žodžiai apie save, svajones, baimes ir vienas prašymas — «Jeigu radai šį butelį, prašau, parašyk man, kuo tapai ir kuo tiki».
Ji įmetė butelį į vandenį, nelaukdama, kad kas nors jį suras. Tai buvo labiau simbolinis gestas — tarsi šauksmas į dangų, tarsi paleista viltis. Po savaitės ji apie tai pamiršo. Gyvenimas ėjo į priekį: koledžas, darbas, šeima, adreso keitimai, persikraustymai. Tik retkarčiais, kai pamatydavo jūrą, prisimindavo: kažkur ten plaukioja dalis jos jaunystės.
Praėjo trisdešimt metų.
2024-ųjų pavasarį jos pašto dėžutėje atsirado vokas. Be pašto ženklo, tačiau su aiškiai, tvarkingai užrašytu adresu. Rankraštis jai buvo nepažįstamas. Viduje — laiškas. Jis prasidėjo paprastai:
> «Sveika, Reičel. Mano vardas Lukas. Aš esu žvejys. Prieš dvi savaites, mūsų krante Galisijoje, radau butelį su tavo laišku. Jis buvo kiek pablukęs, bet dar įskaitomas. Nežinau, kuo tapai, bet nusprendžiau tau atsakyti».
Vėliau jis rašė apie save. Apie tai, kaip nuo vaikystės gyvena prie jūros. Kaip ir jis vienu metu jautėsi pasimetęs. Jam buvo dvidešimt metų, kai pirmą kartą rimtai susimąstė, ką daro gyvenime. Ir kaip keista — būtent tada jis surado jos laišką. Jis jam priminė, kad pasaulyje yra nepažįstamų žmonių, kurie taip pat ieško atsakymų.
Jis nieko neprašė. Tiesiog dalinosi. Laiško pabaigoje pridūrė: «Ačiū, kad tuomet parašei. Nežinau, ar tau mano istorija svarbi, bet tu pakeitei manąją».
Reičel ilgai sėdėjo su laišku rankose. Ji vėl skaitė savo paaugliškus žodžius — beveik buvo pamiršusi, ką tuomet jautė. O tada — atidžiai perskaitė Luko laišką. Ir staiga suprato, kad tai ne tik atsitiktinumas. Tai buvo užbaigtas ratas. Arba, galbūt, naujos pradžios pradžia.
Ji jam parašė atsakymą. Po mėnesio jis atsiuntė atviruką su jūros kranto nuotrauka. O paskui — dar vieną laišką. Taip prasidėjo jų susirašinėjimas. Ne dėl romantikos, ne dėl praeities — tiesiog todėl, kad kartais dvi sielos, kurias skiria vandenynas, gali susijungti per stiklą, popierių ir laiką.
Kartais viskas, ko reikia, — tai leisti žodžiams iškeliauti į kelionę. Ir sulaukti, kol jie sugrįš.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
