Egziuperi „malda“, parašyta vienu sunkiausių jo gyvenimo momentu, primena mums apie svarbiausia.
Mums visiems reikėtų susimąstyti apie dalykus, kurių jis prašo:
„Viešpatie, aš prašau ne stebuklų ir miražų, o jėgų kiekvienai dienai. Išmokyk mane mažų žingsnelių meno.
Padaryk mane pastabiu ir išradingu, kad kasdienybės šurmulyje aš laiku sustočiau ties atradimais ir patirtimi, kurie mane sujaudino.
Išmokyk mane teisingai paskirstyti mano gyvenimo laiką. Dovanok man išlavintą pojūtį, kad atskirčiau pirmaeilį nuo antraeilio.
Aš prašau santūrumo galios ir saiko, kad neskrajočiau ir neslysčiau per gyvenimą, o protingai planuočiau dienos bėgyje, galėčiau matyti viršūnes ir tolius ir nors retkarčiais rasčiau laiko pasimėgauti menu.
Padėk man suprasti, kad svajonės negali būti pagalba. Nei svajonės apie praeitį, nei svajonės apie ateitį.
Padėk man būti čia ir dabar ir suvokti šią minutę kaip svarbiausią.
Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad gyvenime viskas turi būti gerai. Dovanok man ryškų suvokimą to, kad sunkumai, pralaimėjimai, kritimai ir nesėkmės yra tik natūrali sudėtinė gyvenimo dalis, kurios dėka mes augame ir bręstame.
Primink man, kad širdis dažnai ginčijasi su protu.
