Labai mylėjau savo marčią. Mūsų santykiai buvo geri. Gyvenome taikiai, ramiai, be skandalų, be konfliktų. Kartais būdavo kažkokių nesusipratimų, bet viskas greitai praeidavo.
Kai ji pastojo, aš labai džiaugiausi. Jau 9-as mėnuo, bus berniukas. Mano sūnus devintam danguj iš laimės, jis visada svajojo turėti sūnų. Ir jis išdidžiai pasakė, kad pavadins sūnų senelio garbei.
Mūsų šeimoje taip priimta, duoti berniukams vardus senelio garbei. Ir čia prasidėjo… Marti sukėlė skandalą, esą, čia jos vaikas ir ji pati jau išrinko vardą.
Nusprendžiau pasikalbėti su ja, bet ji pasakė, kad jau viską nusprendė. Jie su vyru susibarė ir marti pasakė, kad iš gimdymo namų važiuos pas savo tėvus. Mano sūnus labai geras vyras savo žmonai. Apie tokį vyrą galima tik svajoti.
Bet žmona nevertina jo pastangų. Ji myli tik save, egoistė. Ji juk galėjo patylėti nors dėl vyro, bet ne. Bet ne. Bandžiau jai paaiškinti, kad tai šeimos tradicija, tačiau tai jos nejaudino.
Tačiau man buvo netikėtumas, kai marti pasakė, kad jie su mano sūnumi jau nusprendė, kaip vadins berniuką. Ir išvis jie jau suaugę žmonės ir spręs tokius klausimus savarankiškai.
Jie vaiko tėvai ir tegu jie patys sprendžia, bet tai ir mūsų anūkas, jis mūsų giminės tąsa. Po kelių dienų vėl buvo iškeltas anūko vardo klausimas.
Tačiau marti gana grubiai pasakė, kad nesikiščiau į jų šeimyninį gyvenimą. Man tai buvo šokas.
Aš užauginau sūnų, naktimis nemiegojau, kad šiandien man sakytų nelįsti į jų šeimyninį gyvenimą?
Pasakykite, prašau, kaip man elgtis? Nežinau, ką daryti.
