Mano brangioji Marija,
Kiekvieną rytą, nubudęs šalia tavęs, jaučiu, koks esu laimingas. Metai paliko pėdsakų ant mūsų veidų, bet man tu vis dar esi tokia pat, kaip tą dieną, kai mes susitikome. Ir šiandien noriu tau parašyti, nors gali būti, kad šį laišką perskaitysi, kai manęs jau nebebus. Šis laiškas – tai mano padėka tau už viską, ką tu dėl manęs padarei, už tai, kad visą gyvenimą buvai šalia.
Ar prisimeni, kaip susitikome? Ta pavasario diena buvo eilinė, bet man ji tapo ypatinga. Tavo šypsena, tavo akys – jos tada pavergė mane amžiams. Mes buvome jauni ir nežinojome, kokie išbandymai mūsų laukia ateityje. Tačiau, nepaisant visko, mes žengėme kartu, ir kiekviena akimirka su tavimi buvo neįkainojama.
Dabar aš šypsausi, prisimindamas mūsų jaunystę, beprotiškus sprendimus, naktinius pasivaikščiojimus, ilgus pokalbius apie viską pasaulyje. Kiek mes turėjome planų, kiek svajonių! Tu tikėjai manimi net tada, kai pats savimi netikėjau. Sunkiausiais momentais buvai mano parama, mano ramstis. Tu visada žinojai, kaip sugrąžinti man jėgas, kaip įkvėpti mane eiti pirmyn.
Kai gimė mūsų vaikai – Tomas ir Laura – tu tapai jiems geriausia mama. Aš mačiau, kaip tu nemiegotomis naktimis sūpavai juos ant rankų, tyliai dainuodama lopšines, kaip stengeisi padaryti kiekvieną jų gyvenimo dieną šviesią ir laimingą. Tu atnešei į mūsų namus tiek meilės, kad jos, ko gero, užtektų visam pasauliui. Tu buvai mums visatos centras, mūsų saulė.
Praėjo metai, mūsų vaikai Tomas ir Laura užaugo ir išėjo iš namų. Kartais vakarais pastebėdavau, kaip tu su meile žvelgdavai į jų vaikystės nuotraukas, prisimindama tuos metus. Tau buvo liūdna, bet niekada nerodei savo skausmo. Tu supratai, kad vaikai turi gyventi savo gyvenimus, ir tik aš žinojau, kaip stipriai tau jų trūko.
Ir štai dabar, kai mes likome dviese, aš suprantu, kiek daug tu padarei dėl manęs ir mūsų šeimos. Viskas, ką pasiekiau, viskas, ką turiu, – tai tavo dėka. Be tavo meilės, tavo rūpesčio, tavo paramos aš niekada nebūčiau tapęs tuo, kuo esu. Tu esi mano mūza, mano sargas angelas, mano gyvenimo prasmė.
Žinai, Marija, kartais aš galvoju, kad nenusipelniau tokios moters kaip tu. Būta dienų, kai klydau, kai pykau, kai pamiršdavau apie tavo jausmus. Bet tu visada mane atleisdavai, visada rasdavai jėgų mylėti mane tokį, koks esu. Aš didžiuojuosi tavimi, didžiuojuosi tuo, kad esi mano žmona. Tu padarei mane geresniu, padėjai tapti stipresniu, išmintingesniu, išmokei vertinti kiekvieną akimirką.
Mano brangioji Marija, noriu, kad žinotum: tu esi mano didžiausias turtas. Ne visada tau apie tai sakiau, bet tu visada buvai man pirmoje vietoje. Mes nesame turtingi, mes neturime daug, bet viskas, ką turime – tai mūsų meilė, mūsų šeima, mūsų istorija. Ir aš laimingas, kad praėjau šį kelią šalia tavęs.
Jei man būtų suteikta galimybė gyventi gyvenimą iš naujo, aš vėl rinkčiausi tave. Kiekviena akimirka, kiekviena diena su tavimi buvo geriausias laikas mano gyvenime. Tavo šiluma, tavo šypsena, tavo meilė padarė mano gyvenimą šviesesniu. Norėčiau, kad žinotum, jog net sunkiausiomis akimirkomis, net kai susidurdavome su netektimis ir skausmu, aš visada žinojau, kad šalia manęs yra žmogus, dėl kurio verta kovoti, verta gyventi.
Kai žiūriu į tave dabar, į tavo veidą, padengtą raukšlėmis, į tavo žilus plaukus, aš nematau senatvės, aš matau istoriją. Mūsų meilės istoriją, mūsų laimės istoriją, mūsų gyvenimą. Aš dėkingas už kiekvieną minutę, už kiekvieną sekundę, praleistą su tavimi.
Jei ateis diena, kai manęs nebus, noriu, kad tu gyventum taip, kaip gyvenai visada – su šypsena, su meile širdyje. Tu nusipelnei laimės, ir aš būsiu su tavimi visada, kiekviename saulės spindulyje, kiekviename vėjo dvelksme, kiekviename gerame mūsų vaikų ir anūkų žvilgsnyje.
Mano brangioji Marija, atleisk man už visas akimirkas, kai galėjau tau sukelti skausmą. Ačiū už kiekvieną šypseną, už kiekvieną džiaugsmo ašarą ir už kiekvieną tylų vakarą, kai mes tiesiog sėdėjome šalia. Tu – mano stebuklas, ir aš didžiuojuosi tuo, kad galiu tave vadinti savo žmona.
Su meile ir begaline dėkingumu, tavo Robertas
