Mano vardas Povilas. Su žmona esame susituokę daugiau nei penkerius metus. Atrodytų, įprasta šeima. Turime mažą sūnų. Aš dirbu, o ji yra motinystės atostogose. Viskas atrodo suprantama ir pagal planą.
Bet vienu metu pradėjau pastebėti keistenybes.
Žmona tarsi nutolo. Ne fiziškai — tiesiog jos žvilgsnis tapo niūrus, judesiai — lėti, žodžiai — trumpi. Visada pavargusi, visada be nuotaikos. Jokios vakarienės, namai apkrauti, ji vaikšto kaip šešėlis ir nuolat įnikusi į telefoną arba sėdi tylumoje. Aš nesupratau, ką ji visą dieną veikia, kol aš sunkiai dirbu nuo ryto iki vakaro?
Pradėjau pykti. Manyti, kad gali būti blogiausia.
Taip, skamba banalu, bet tikrai pagalvojau: o kas, jeigu ji turi ką nors kitą? O gal ji manęs nebemyli?
Pasąmonėje ruošiausi išdavystei. Ir vieną dieną apsisprendžiau: patikrinsiu.
Radau būdą atsitraukti iš darbo anksčiau. Pasakiau, kad prastai jaučiuosi. Pasirašiau porą skubotų dokumentų — ir bėgau namo.
Galvoje viena mintis: atidarau duris, o ten — nepažįstamasis. Arba ji, vilkėdama chalatą, raudonuoja, slepianti telefoną. Aš tiesiog drebėjau.
Atidarau duris — ir matau ne ją.
Prie durų stovėjo nepažįstama moteris.
— Kas jūs esate? Kur mano žmona? — paklausiau aš staigiai, beveik šaukdamas.
Ji ramiai atsakė:
— Aš esu auklė. Prižiūriu vaiką, kol jūsų žmona yra darbe.
Darbe?..
Iš pradžių netikėjau. Aš tiesiog atsisėdau ant sofos ir įsmuko į grindis.
Kai žmona grįžo, pavargusi, uniformuota, su termosu rankoje — aš net negalėjau kalbėti. Tik išsispaudžiau:
— Kodėl man nesakė?
Tada ji atsisėdo šalia. Nepateisindama. Tiesiog… paaiškino.
— Aš nebegaliu būti namuose. Jaučiuosi, kad prarandu save. Kiekviena diena — tokia pati. Man trūksta gyvenimo. Bendravimo. Prasmės. Man reikalingi buvo savo pinigai. Sava tikslai. Ir aš ne bėgau paskui kitą vyrą — tiesiog sekiau save. Bijojau, kad nesuprasi.
Ir žinai… tą sekundę jaučiau ne nuoskaudą, o gėdą.
Gėdą už tai, kad man buvo lengviau patikėti neištikimybe, nei tuo, kad ji — gyvas žmogus, kuriuo gali būti sunku. Kuriam reikia paramos. Klausytojo. Partnerio.
Ilgai tylėjome. O po to nusijuokėme.
Absurdas — bet laisvas.
Dabar susitarėme — jokių paslapčių.
Jei kažkas neramina, neslėpti. Kalbėti. Taip, net jei nepatogu. Net jei baisu. Nes artumas — tai ne tik gyventi po vienu stogu. Tai būti šalia — iš tikrųjų.
Ir dabar sąžiningai — ar visada žinote, ką jaučia jūsų artimas?
Ar, kaip ir aš tada, tiesiog nepastebite, kaip jis dingsta tylumoje?..
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
