Mano vyras yra arabas. Susipažinome Europoje, greitai įsimylėjome, susituokėme be didelių skaičiavimų. Man atrodė, kad pas mus viskas sąžininga: dvi kultūros, viena šeima. Jo artimieji visada buvo triukšmingi, emocionalūs, su daugybe tradicijų, kurių iki galo nesupratau, tačiau stengiausi gerbti.
Iš pradžių, kai susirinkdavome pas jo tėvus, beveik nieko nesupratau. Jie pereidavo prie arabų kalbos, juokdavosi, kažką diskutuodavo, mėtydavo greitus žvilgsnius į mano pusę. Vyras šnibždėjo:
– Nesijaudink, nieko blogo, jei kažkas svarbaus – aš išversiu.
Bet viduje kiekvieną kartą kažkas nemaloniai plazdėjo. Jautiesi lyg sėdėtum prie savo stalo, bet kažkaip ne visai savo.
Nusprendžiau mokytis kalbą. Iš pradžių truputį, su programėlėmis, tada kursai, tada intensyviai. Vyras juokėsi:
– Kam tau? Juk gyveni su manimi, ne su mano broliais.
Tačiau aš atkakliai tęsiu. Galbūt intuicija jau tada mane tampė už rankovės.
Po kelių mėnesių pradėjau suprasti ne tik pavienius žodžius, bet ir prasmę. Ne viską, bet pakankamai, kad suprasčiau, kada pokalbis staiga tampa per tylus, o žvilgsniai – pernelyg daugialypiai.
Ta vakarienė įsirėžė į atmintį iki sekundės. Didelis stalas, ryžiai, mėsa, salotos, arbata, vaikai laksto, suaugusieji šnekučiuojasi. Atsinešiau savo patiekalą, jo mama pagyrė. Rodėsi, kad viskas kaip visada.
Iš pradžių kalbėjo angliškai, dėl manęs. Paskui, kaip įprasta, pereidavo prie arabų kalbos. Sėdėjau, ramiai valgiau ir demonstravau, kad esu užsiėmusi lėkšte. Tiesą pasakius, tiesiog klausiau.
Jo vyresnioji sesuo staiga paklausė jo arabiškai:
– Na, kada tu jai pasakysi?
Jis kažką sumurmėjo, tipo: vėliau, ne dabar.
Aš susierzinau.
Tada ji pasakė frazę, kurią dabar, ko gero, prisiminsiu visada:
– Ar ji apskritai žino apie antrąją žmoną?
Man tiesiog sustingo rankos. Sėdėjau priešais, ir tuo metu jis net nepažiūrėjo į mane.
Atsakė ramiai, tarsi kalbėdamas apie automobilio pirkimą:
– Ne. Nežino. Jai bus sunku, geriau paskui.
Sesi pritaisė:
– Tu jau davė žodį tai šeimai. Tu negali amžinai slėpti, kad ketini dar kartą vesti.
Ir tada man tapo ne tik skaudu, o kažkaip šlykštu.
Jie diskutuoja apie tai, kas visiškai apverčia mano gyvenimą aukštyn kojom, sėdėdami metrą nuo manęs, savo kalba, tarsi būčiau kurčias baldas.
Padėjau šakutę, nusivaliau rankas servetėle ir sklandžiai arabų kalba pasakiau:
– Įdomus pokalbis. Ypač kai pirmoji žmona sėdi tiesiai čia.
Tyla smogė ant stalo kaip plyta.
Sesi vos neišmetė puodelio. Jo mama išsprogdino akis. Jis pabalo.
– Tu… supranti arabų kalbą? – pašnibždėjo jis.
– Pakankamai, – atsakiau aš. – Ypač žodžius „antra žmona“. Gyvenimas labai greitai mane jų išmokė.
Niekas nežinojo, kur žiūrėti. Jis bandė kažką kalbėti:
– Klausyk, tai nevisai taip, yra tradicijos, tu nesupranti…
Aš pertraukiau:
– Ne, kaip tik dabar puikiai suprantu. Tu ketinai turėti antrą žmoną, net nesiteikęs bent jau pasikalbėti su pirmąja.
Atsistojau nuo stalo. Salė atrodė tvanki, maistas – beprasmis.
– Aš eisiu, – pasakiau. – Noriu, kad diskutuotumėt apie mano gyvenimą be manęs.
Korydoryje jis pasivijo mane.
– Palauk, prašau. Pas mus taip priimta, tai ne prieš tave, tai…
Atsisukau į jį:
– Mūsų su tavimi buvo priimta viena: santuoka dviese. Ir kalbėtis sąžiningai. Ar bent jau paklausei, kas priimta pas mane?
Jis tylėjo. Labai patogi pauzė, kai jau nėra ką sakyti.
Dabar rašau tai iš nuomojamo kambario. Nedidelis, be kilimų ir didelių puodų, be rytietiškų kvapų ir ilgų pokalbių „be manęs“. Tačiau čia nėra žmonių, kurie spręstų, kiek žmonų man „kaip pirmajai“ privaloma ištverti.
Vis dar gerbiu jo kultūrą. Bet neprivalau būti pagrindas svetimoms tradicijoms, kurios trypia mane kaip asmenybę. Bandžiau tapti šeimos dalimi, mokiausi kalbą, stengiausi suprasti jų pasaulį. O pasirodė, kad jų pasaulyje man vieta – kažkur nuošalyje, kol vyrai sprendžia, kiek jie turės žmonų.
Štai sėdžiu ir galvoju:
Sakykite atvirai, ar galėtumėte likti su žmogumi, kuris jūsų užnugaryje planuoja antrą žmoną, diskutuoja apie tai su visais išskyrus jus ir nuoširdžiai mano, kad jūs „nesuprasite“? Ar tokioje situacijoje vienintelis normalus sprendimas yra pasakyti „aš gerbiu jūsų tradicijas, bet lai jūsų gyvenime būna kita pirmoji žmona“ ir išeiti?
