Kiekvieną dieną tiksliai 17:30 jis išeidavo iš namų. Sakydavo, kad eina į vakarinę mišias. „Na, kas gi čia dabar,“ – pagalvojau tada. – „Po penkiasdešimties, matyt, daug kas keičiasi.“ Ir net neįtariau, kad tos „maldos“ buvo tik priedanga.
Pradžioje viskas atrodė nekalta. Po Velykų jis pradėjo dažniau kalbėti apie tikėjimą, apie tai, kad kažkas jį slegia, kad jis nori „apsivalyti“. Pagalvojau, kad tai amžiaus krizė. Jis niekada ypatingai nebuvo religingas, bet jei žmogus ieško ramybės – tegul ieško. Aš ruošiau vakarienę, jis išeidavo, po pusantros valandos grįždavo ramus, atsipalaidavęs, lyg nusimetęs naštą.
Bet tada pradėjau pastebėti smulkmenas. Marškiniai išlyginti, plaukai sutvarkyti, brangūs kvepalai. Jis aiškino tai taip: „Na, tai pagarba vietai.“ „Dievas taip pat nusipelno tvarkingumo.“ Skambėjo juokingai, bet aš nesiginčijau. Galų gale – normalus žmogus gerai uždirba, neskandalina, ne dingsta nežinia kur. Tik eina į bažnyčią.
Viskas apsivertė vieną dieną. Mes grįžome namo po pietų pas jo seserį. Jis numetė švarką ant kėdės. Aš iš įpročio paėmiau jo, o ne savo, pradėjau ieškoti raktų – ir radau kvitą. Iš kavinės, esančios netoli bažnyčios. Dvi kavos, du pyragėliai. Data ir laikas: ketvirtadienis, 18:05. Ketvirtadienį jis buvo „maldose“.
Aš nutylėjau. Bet kitą dieną nusprendžiau jį pasekti.
Atėjau į bažnyčią netoli mūsų namų, atsisėdau ant paskutinės suolo. Mišios tikrai prasidėjo, ir jis tikrai ten buvo. Vienas. Aš mačiau jį iš šono, jis meldėsi. O po to pirmas išėjo. Aš nuėjau paskui jį – ir pamačiau ją. Ji stovėjo ant kampo, pasipuošusi, patenkinta. Jie apsikabino. Ir tai nebuvo draugiškas apkabinimas.
Aš grįžau namo ant medvilninių kojų. Širdis daužėsi taip, kad beveik girdėjau ją. Tai nebuvo net pyktis. Tai buvo gėda. Už tai, kad tiek laiko nemačiau akivaizdaus.
Kitą dieną paklausiau tiesmukai:
– Koks jos vardas?
Jis sustingo. Ne neigė, ne išsisukinėjo. Tik sunkiai iškvėpė ir pasakė:
– Susipažinau su ja bažnyčioje. Ji ten padeda per mišias.
– O tu jai taip pat „padedi“?
Jis tylėjo. Tas tylėjimas buvo blogesnis už prisipažinimą.
Aš nesurengiau scenos. Nelaužiau daiktų. Bet ramiai pasakiau:
– Kadangi tau taip patinka lankytis bažnyčioje, melskis dabar dėl gyvenamosios vietos. Nes gyventi čia tu nebe gyvensi.
Po savaitės jis susirinko daiktus ir išėjo. Pas tą savo „padėjėją“. Vaikai buvo šoke, bet jau suaugę – suprato viską greičiau nei aš. Viena iš dukrų pasakė:
– Mama, geriau dabar, nei kai tau bus septyniasdešimt, ir turėsi tik ašaras ir bejėgystę.
Pirmos savaitės buvo sunkios. Atrodė, kad likau nieko neturinti. Kad pralaimėjau. Kad gyvenimas baigėsi. Kad niekas daugiau manęs nemylės. Bet tada atsirado kitas jausmas – palengvėjimas. Ramus, atsargus, bet tikras.
Praėjo pusė metų. Kartais matau juos kartu. Ji jį laiko už rankos. Jis eina šalia, kaip žmogus, kuris vis dar bando suprasti, ką padarė. Kartais man atrodo, kad jis galėtų vieną dieną sugrįžti. Bet pakanka prisiminti jo kvapą po svetimais kvepalais ir tai, kaip jis žiūrėjo į ją prie bažnyčios – ir suprantu vieną dalyką: aš nenoriu gyventi su žmogumi, kuriam reikia bažnyčios sienų, kad slėptų melą.
Aš noriu gyventi tiesoje. Net jei kartais ta tiesa skaudžiai žeidžia.
