Jis išėjo rytą, kaip visada: išgėrė kavos, paliko puodelį plautuvėje, paėmė lagaminą ir prabėgomis pasakė, kad paskambins vakare ir sugrįš sekmadienį. Išploviau puodelį, išskalbiau drabužius, išsiviriau sriubos — įprasta diena, įprasta komandiruotė. Tik telefonas taip ir nepraskambėjo. Kitą dieną taip pat tyla. Kai pati skambinau, girdėjau tą patį: «abonentas yra už ryšio zonos ribų». Save ramindavau — galbūt išsikrovė telefonas, pamiršo pakrovėją, užtruko susitikime. Tačiau kiekvieną dieną viduje darėsi vis šalčiau.
Po savaitės nuvažiavau į jo biurą. Sekretorė pažvelgė į mane ir ramiai pasakė: «Jis pas mus nebedirba jau du mėnesius». Išėjau į gatvę ir nebejaučiau po savimi kojų. Namuose atidarinėjau stalčius, vartinėjau popierius, tarsi atsakymas galėtų būti tarp senų kvitų ir užrašų. Nieko. Po dienos atėjo laiškas jo vardu: pranešimas apie skolą už butą kitame mieste, su adresu ir suma. Tada supratau, kad turiu ten nuvažiuoti.
Sėdau už vairo, pasiskolinau iš kaimyno navigacinį įrenginį ir išvažiavau. Ilgai sėdėjau automobilyje priešais reikiamą namą. Jis išėjo su maisto maišu, tuo pačiu švarku, kurį jam pirkau. Už jo — moteris, jaunesnė už mane, bet suaugusi. Ir vaikas, maždaug penkerių metų. Berniukas pribėgo ir sušuko: «Tėti!». Jis pakėlė jį ant rankų ir nusijuokė. Man viskas tapo aišku. Nuvažiavau į kitą gatvę, išjungiau variklį ir tiesiog sėdėjau, drebėdama. Tuščia, skauda, ir visai nebeliko jėgų.
Ryte jam parašiau: «Turime pasikalbėti. Aš viską žinau». Atsakymas atėjo trumpas: «Ne dabar. Prašau». Tie du žodžiai nudegino. Prašau — ką? Tylėti? Laukti? Nebelaukiau. Uždariau sąskaitą, surinkau dokumentus, patikrinau išrašus, pamačiau perlaidas, adresus, nuolatinius mokėjimus. Viskas atitiko. Paskambinau teisininkui ir susitariau dėl susitikimo.
Po savaitės jis atėjo pats. Stovėjo duryse kaip svetimas, paklausė, ar gali įeiti. Atsisėdo prie mūsų stalo ir iš karto pasakė, kad žinojo: anksčiau ar vėliau viskas paaiškės. Neteisino savęs. Papasakojo, kad su ja susipažino prieš dvejus metus, iš pradžių padėjo, po to pradėjo užeiti dažniau, vaikas pradėjo jį vadinti «tėčiu». Su manimi jis «nenorėjo visko apsunkinti», gyveno dviejuose namuose ir įtikinėjo save, kad nieko neįžeidžia. Paklausiau tik du kartus: «Kiek?» — «Dveji metai». «Kas dabar?» — «Nežinau. Nenoriu tavęs prarasti». Atsakiau: «Jau praradai».
Susitarėme miegoti atskirai. Trečią dieną jis susirinko daiktus ir išėjo. Užsiėmiau tuo, kuo reikėjo užsiimti: teisininkas, sąskaitos, turtas. Sunkiausia prasidėjo, kai reikėjo kalbėti su vaikais. Dukra verkė ir prašė nesiskirti. Sūnus paklausė, kodėl tylėjau, kai tapo blogai. Pasakiau atvirai: bijojau pripažinti, tikėjausi, kad tai tik krizė, maniau, kad viskas praeis savaime. Nepraėjo.
Išmetiau jo daiktus, pašalinau iš namų jo kvapą. Fotoalbumus palikau — ne dėl nostalgijos, tiesiog tai gyvenimo dalis, kurioje buvo ir gera. Užsirašiau pas psichologą. Per pirmą susitikimą beveik nekalbėjau, tik verkiau, bet vėliau tapo lengviau — ne iš karto, bet kvėpuoti jau įmanoma. Jis retkarčiais rašo «kaip tu?» ir «ar galime pasikalbėti?». Atsakydavau mandagiai ir trumpai. Viskas svarbiausia jau buvo pasakyta.
Keisčiausia atsitiko vieną rytą: atsibudau ir supratau, kad nieko daugiau nebelaukiu. Nei skambučio, nei paaiškinimų. Tiesiog gyvenu. Pirkau sau gėlių, geriu kavą, kurią mėgstu, žiūriu filmus be kaltės jausmo ir nebegalvoju, kur jis. Ar nekenčiu jo? Ne. Neapykanta taip pat laiko surišusi grandinėmis. Man kartais skauda ir liūdna, bet dažniau — ramu. Nes dabar turiu vieną gyvenimą — savo. Ir noriu jį gyventi sąžiningai. Net jeigu tai kartais reiškia tylą virtuvėje ir savo kvėpavimą, kurį pagaliau girdžiu.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
