Kai aš sužinojau apie savo nėštumą, man buvo 19 metų.
Artimieji pasakė, kad vaiko reikia atsikratyti. Mes turėjome 2 kambarių butą, kuriame gyveno mama, aš, sesuo, teta ir močiutė. Niekas nenorėjo dar vieno vaikelio šioje teritorijoje.
Mama užaugino mane su sese viena ir todėl nenorėjo vėl dar vieno sunkumo – anūko tuo metu, kai dukrai 19. Bet aš nuo pat pradžių tikėjau, kad galiu užauginti mažylį viena. Aš visada buvau populiari tarp draugų, vaikinų, mokytojų…Aš mylėjau savo vaikelio tėvą. Bet jis man irgi pasakė, kad aš jo atsikratyčiau.
Visą naktį aš praverkiau, o rytą pareiškiau mamai, kad aš jų neklausysiu ir gimdysiu! Tada mama parodė man duris ir pasakė, kad aš niekada nesikreipčiau į juos pagalbos. Dabar aš buvau nėščioji, kuri atsidūrė gatvėje. Žinoma, iš pradžių buvo labai sunku. Bet aš nusprendžiau nenusivilti ir gyventi toliau dėl savo būsimo vaikelio.
Iš pradžių universitete pasiėmiau akademines. Paskui įsidarbinau. Nuo tada praėjo 9 metai. Aš sugebėjau pagimdyti, užauginti mažylę. Bet štai asmeninio gyvenimo sukurti nepavyko. Aš dabar turiu nuosavą butą. Dabar mums reikia naujo namo, ankštoka mums bute-studijoje.
O jūs žinote, kur likimo ironija?
Aš gyvenu savo motinos kaimynystėje. Tai yra kasryt, kai ji neša šiukšles iš namų, ji susiduria su manimi ir mano vaiku laiptų aikštelėje. Dukra, žinoma, nežino, kad ši moteris – jos močiutė. O aš negaliu rasti savyje jėgų jai atleisti…
Ji man jau senai tapo svetima. Būtent tada,kai pirštu parodė man duris. Mano teta ištekėjo, močiutės nebeliko, o sesuo keliauja su savo vaikinu.
Per visą tą laiką mama skambino man vos vieną kartą. Tai buvo gimus dukrelei. Po to aš negirdėjau jos balso. Aš suprantu, kad reikia jai atleisti, bet atleiskite, aš neturiu jėgų.
Aš atsimenu, kai išėjau su vaiku ant rankų iš gimdymo namų ir nežinojau kur eiti. Aš atsimenu, kaip naktimis graužiausi nagus ir verkiau, kai nebuvo pieno pamaitinti mažylę.
Manęs pasitikti atėjo mano draugė. Va jai aš būsiu dėkinga visą gyvenimą. Ji padarė man daugiau, nei mano motina, jei ji turi teisę taip vadintis.
Mano ištikimoji draugė dabar mano mažylės krikšto mama. O motinai atleisti kol kas negaliu.
Ar jūs atleistumėte mano vietoje?
