Mano tėčiui — 70 metų. Kai jis pasakė, kad išvyksta «į mažą kelionę su draugu», aš net nesureikšminau. Pagalvojau: na, pagaliau išvyko, gal šiek tiek atsigaus. Bet vakare jis atsiuntė man nuotrauką… ir aš tiesiog sustingau.
Nuotraukoje — mano tėtis. Šviesiuose marškiniuose, tvarkingai apkirptas, šypsena — tokia šilta, tikra. Ir šalia jo — moteris. Graži, prižiūrėta, su tuo ypatingu veido išraiška, kai žmogui šalia išties gera. Jie sėdi labai arti, ir aš supratau pagal tėčio akis — jis laimingas.
Aš neatsilaikiau ir iškart parašiau:
— Tėti, kas tai?
Atsakymas atėjo tik po kelių valandų:
— Papasakosiu vėliau. Viskas gerai, nesijaudink.
Bet aš negalėjau nustoti žiūrėti į tą nuotrauką. Kada paskutinį kartą mačiau jį tokį gyvą?
Po mamos mirties praėjo daugiau nei dešimt metų. Jis tada tarsi užgeso. Dirbo, tada pasitraukė į pensiją, visą laiką kieme dirbo, skaitė laikraščius, bet žvilgsnis visada buvo kažkoks pavargęs. Mes su broliu dažnai skambinome, atvykdavome, bet jaučiau — jis vienišas. Tiesiog jis niekada nesiskundė.
Po savaitės jis grįžo iš kelionės — įdegęs, atjaunėjęs, tarsi nusimetęs dvidešimt metų.
— Na, pasakok, — pasakiau, apsimesdama nesijaudinanti.
O jis tik šypsojosi:
— Ką čia pasakoti? Susipažinome ekskursijoje. Ji pati priėjo, paprašė nufotografuoti ją prie jūros. Pabendravome, tada visą dieną vaikščiojome kartu. Ji našlė, gyvena kitame mieste. Mes tiesiog supratome, kad šalia yra lengva. Be jokių pastangų.
— Ir kas dabar? — paklausiau stengdamasi, kad balsas nedrebėtų.
Jis pažiūrėjo kažkur į šalį ir tyliai atsakė:
— O dabar… aš pirmą kartą po daugelio metų pajutau, kad gyvenu. Ne tik egzistuoju, ne tik skaičiuoju dienas. Aš vėl esu vyras, kuriam norisi ko nors laukti, su kuo norisi gerti rytinę kavą.
Aš jo klausiau ir supratau — mes, vaikai, dažnai nesuteikiame tėvams teisės būti laimingiems. Atrodo, kad po tam tikro amžiaus meilė jiems jau «ne į veidą». Kad jų vieta — virtuvėje, anūkus auklėti, tabletes išdėstyti. Bet jiems irgi būna tuščia. Jiems taip pat reikia žmogaus, žvilgsnio, balso. Tiesiog kažkas šalia.
Po kelių savaičių tėtis paskambino ir pasakė:
— Aš važiuosiu pas ją. Nežinau, kas iš to išeis, bet noriu pabandyti.
Ir pirmą kartą gyvenime aš neišsigandau dėl jo. Priešingai — pajutau pasididžiavimą ir džiaugsmą. Jis ryžosi gyventi, o ne tiesiog laukti pabaigos.
Dabar jis kartais atsiunčia nuotraukų — iš pasivaikščiojimų, parko, kavinės. Kiekvienoje — jis ir ji. Sėdi šalia, šypsosi. Ir jo veide nebėra nuovargio. Ten — šviesa, ramybė ir kažkokia tyli užtikrintumas.
Aš žiūriu į juos ir galvoju: galbūt būtent senatvėje žmogui ateina tikroji meilė — kai jau nereikia ieškoti aistros, nesivaikyti idealo, tiesiog esi dėkingas, kad vėl norisi sulaukti rytojaus.
Ar jūs tikite, kad meilė gali ateiti net tada, kai, atrodo, jau per vėlu?
