Mes su Dama – artimiausi draugai. Kartu vaikštinėjame, žaidžiame, miegame šalia – aš su žmona lovoje, ji šalia guolyje. O dar ją šeriu iš dubenėlio skanėstais ir mažiausiai kartą per savaitę šukuoju trumpą gruboką kailį.
Dama – rotveilerė, didžulė, saikingai tingi, geromis protingoms akimis. Žiūriu į ją ir galvoju – juk turbūt viską supranta, kiekvieną žodį ir kiekvieną gestą. Jei būtų žmogumi, turbūt visiems profesoriams nosis nušluostytų!
O dar Damutė turi du randus. Vienas ant dešinio šono, kreivas ir ilgas, antras ant dešinės letenos, nelabai didelis, tačiau savo laiku vos netapęs mano augintinės negalios priežastimi. Kai prisimenu – net nupurto!
Tai nutiko 2021 metų vasarą. Mes su šeima keliavome po Suomiją, šunį, žinoma, pasiėmėme kartu. Ji mėgsta važiuoti mašina – pati užšoka ant sėdynės ir visą kelią spokso pro langą, tylutėliai lodama ant pralekiančių krovininių sunkiasvorių.
Atvykome į miško sodybą. Ne tokia ir nuošali – šalia judrus kelias, kuriuo dieną naktį zuja automobiliai.
Tačiau mūsų kaimelis atokiau, o aplink didingai snaudžia niūrokas miškas. Šiame miške ir vaikščiodavome kasdien. Paleisdavau numylėtinę nuo pavadėlio, ji bėgiodavo aplink, viską šniukštinėdavo, periodiškai „pažymėdama“, vaikydama voveres ir retas peles. Paskui žaisdavome su pagaliu ant vietos ežero kranto ir pėdindavome miško takeliu namo.
Taip buvo ir tądien, su ta išimtimi, kad mes su Dama smarkiai susivėlinome. Buvo rugpjūtis, virš miško tirštėjo tamsa. Einame mes takučiu, aš galvoju kažką savo, rotveilerė pavargusi kilnoja letenas, svajodama apie mylimą guolį…
Staiga šuo virto vienu ištisu įsitempusiu muskulu – išsitiesė, pakėlė galvą ir įrėmė žvilgsnį kažkur į tankmę. Nieko nemačiau ir negirdėjau, tik stebėjausi. Sakau šunei, nagi, eime namo, o ji į mane nė dėmesio nekreipia.
Ir čia krūmuose kažkas sutraškėjo, lyg ten, tirštoje tamsoje, voliojosi labai didelis žvėris. Kaip man iškart šovė į galvą, nepaprastai pavojingas. Norėjau prisegti Damai pavadėlį, bet nespėjau – dusliai urgzdama, ji šoko į miško glūdumą.
Tai, kas nutiko toliau, man iki šiol kartais sapnuojasi. Nakties tyla prisipildė cypimo ir urzgimo, krūmai traškėjo ir linko. Atrodė, kad ten mirtinoje kovoje susikibo du išprotėję gigantai, viską niokojantys savo kelyje.
Apmiriau. Norėjau pakviest šunį, tačiau negalėjau išspausti nė garso. Tiesiog žiūrėjau į tamsą, laukdamas už 4 metrų nuo manęs įsiplieskusios tragedijos atomazgos. Netikėtai kovos triukšmą pakeitė tolstantis šakelių traškesys – kažkas sunkus greitai spruko į tankmę.
O dar po kelių sekundžių iš miško svirduliuodama išlindo Dama. Šuo vilko koją, eisena buvo silpna, atrodė, kad ji išsekusi iki ribos ir kovoja su baisiu skausmu.
Net tirštose sutemose mačiau, kad jos šonas perrėžtas ir koja sulaužyta, o ant žemės paskui ją vilkosi tirštas kraujo pėdsakas. „Po velnių“,- sušnibždėjau ir, griebęs tokį sunkų šunį į rankas, beveik nubėgau keliuku į namus.
Paguldęs Damą į mašiną, nieko neaiškindamas žmonai, nuskriejau į artimiausią visą parą dirbančią veterinariją artimiausiame miestelyje. Laimė, kad internetas veikė puikiai ir nebuvo sunku rasti gydyklą.
Atvežiau sužeistą šunį, veterinaras paėmė jį į operacinę, laukimas virto amžinybe. Kiekviena minutė atrodė kaip para, galvojau, kad niekada nebepamatysiu Damutės, net nuverkti norėjau, bet… viskas baigėsi greičiau, nei tikėjausi.
Maždaug po valandos prie manęs priėjo patenkintas veterinaras su tolesnio gydymo rekomendacijų sąrašu. Atraportavo apie išoperuotą lūžusią leteną ir susiūtą plėštinę žaizdą šone, o paskui aš netekau žado.
– Sakykite, kur tai nutiko?
– Ogi čia, netoli miške, prie N kaimo.
– Štai ką aš ištraukiau iš jūsų šuns nasrų,- gydytojas parodė paketėlį su tamsiai rudais kietais plaukais. – Lokio kailis.
– Jūs kažką painiojate? – žiūrėjau į radinį ir negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.
– Esu visiškai tikras. Branginkite šunį. Manau, jis išgelbėjo jums gyvybę.
Dama pasitaisė, gyva iki šiol. Mes su ja taip pat keliaujame, vaikštinėjame miškais ir su ja jaučiuosi visiškai saugus.
O ko man bijoti, jei šalia manęs pėdina šuo, sugebėjęs susidoroti su lokiu!
