Pirmame universiteto kurse susipažinau su būsimu vyru, tačiau niekas nė pagalvoti negalėjo, kad mūsų istorija įsisuks taip greitai ir veržliai.
Susipažinome rugsėjį, o lapkritį persikėliau gyventi pas jį. Vasarį sužinojau, kad mes tapsime tėvais. Vaikų neplanavome ir iki vestuvių buvo toli. Bijojau pranešti naujieną savo vaikinui, bijojau jo reakcijos.
Mes juk buvome visai jauni. Abu turėjome grandiozinių planų artimiausiai ateičiai. Tempiau šį momentą iki paskutinio.
Nebuvau pasiruošusi negatyviai vaikino reakcijai, tačiau žinojau, kad mano vaikas gims. Galiausiai, susitvarkiusi mintis, pasirinkau idealų momentą ir pradžiuginau vaikiną naujiena, kad jis taps tėvu. Nepaisant mano lūkesčių, jis be kalbų įsidarbino ir pasiūlė kelti vestuves.
Iki ir po vestuvių vyras atsidavęs dirbo, dėjo visas jėgas ir energiją, kad mūsų vaikas turėtų geresnį gyvenimą, tačiau to nepakako. Po truputį praradau tikėjimą geresne ateitimi ir nuolat galvojau, kurgi gyvens mūsų vaikas?
Mes turėjome duoti jam geriausia, kas buvo mūsų jėgoms. Turėjome kritiškai mažai lėšų vaiko išlaikymui.
Verkdavau naktimis, galvodama, kad esu neverta tapti motina, nes negalėsiu duoti savo vaikui visko, ko jis nusipelno. Tačiau čia man į galvą atėjo viena idėja, man atgijo viltis. Mano močiutei jau virš 80. Ji viena gyvena sename 2 kambarių butuke.
Nuvažiavau pas ją, paaiškinau viską, kas vyksta pas mus, pažadėjau rasti jai gerus senelių namus, pasakiau, kad lankysime ją kas savaitę. Tačiau atgal gavau pasipiktinimo ir nesupratimo bangą.
Šis atvejis tapo tikru skandalų negausioje mūsų giminėje. Tačiau kokiu rakursu aš bežiūrėčiau, kaip begalvočiau, tai geriausias sprendimas ir jai, ir mums.
Močiutei jau sunku pačiai užsiimti namų reikalais, ji dažnai pamiršta ką nors padaryti, jai jau reikia pastovios priežiūros. Tačiau močiutė ir giminaičiai prieš tokią idėją. Bet aš nepasiduodu, ruošiuosi dar kartą pasikalbėti su ja.
Ji turi suprasti, kad tai vienintelis variantas mūsų šeimai. Nepasiduosiu, kol ji neįsijaus į mūsų padėtį.
Tai ne mano asmeninis klausimas, o mano vaiko gerovė. Esu įsitikinusi, kad priėjimą galima rasti prie kiekvieno. Tiesiog negalima pasiduoti pirmąkart atsisakius.
Taip, aš nusiteikusi teigiamai, tačiau tuo pat metu man baisu pagalvoti, o jei mano mažylis gims ir jam nebus kur gyventi. O bobutei bus šimtąkart patogiau pagyvenusių žmonių namuose.
