Mūsų aukšte gyvena močiutė Lidija. Tokia puiki moteris, kuri visiems padeda ir patarimais, ir veiksmais.
Kai mano motina susirgo, Lidija visada buvo šalia. Aš tai darbe, tai vaikams mokykla, būreliai, o Lidija pas mus namie sėdėjo, mamą prižiūrėjo, slaugė. Mamą mes ant kojų pastatėme, bet po kurio laiko ir Lidija susirgo tokia liga, tik jos imunitetas silpnas, ji sunkiau pernešė.
Viskas buvo taip blogai, kad Lidiją teko guldyti į ligoninę. Tuo metu atrodė, kad mūsų kaimynė visiškai viena, neturi nei vaikų, nei anūkų. O pasirodė priešingai – ji turi didelę šeimą.
Du vaikai, sūnus didelės kompanijos direktorius, dukra sėkminga verslininkė. Yra keli anūkai ir visi jie gyvena pritekliuje, tik štai nė karto per tiek metų, kiek mes gyvename šiame name, jie neatėjo į svečius pas močiutę, mane tai labai stebino. Ir čia pasirodė dukra, ėmė rinkti būtinus daiktus motinai į ligoninę, surinko viską pagal sąrašą.
Sutikau ją laiptinėje, norėjau pasidalinti patirtimi, visgi mano mama irgi neseniai persirgo, o ta dukra atsakė:
– Manęs tai neliečia. Štai, ką gydytojas pasakė atnešti, tą ir vežu, daugiau nieko nereikia. Tegu sako ačiū, kad išvis atvažiavau.
Neradau žodžių, kaip galima taip šaltai elgtis su motina? Griežtai pagal gydytojo sąrašą atnešė daiktus ir išėjo.
Kiekvieną dieną po darbo ateidavau pas Lidiją ir sėdėdavau su ja. Drąsinau, pasakojau naujienas. O paskui grįždavau namo ir piktindavausi, man labai nepatiko Lidijos dukra.
O mano mama ir sako apie šią situaciją:
– Tu nežinai, kokie santykiai jų šeimoje. Galbūt ne šiaip sau vaikai nusisuko ir nebendrauja.
– Bet motina lieka motina, kas benutiktų.
– Jei visi galvotų taip kaip tu, pasaulis būtų žymiai geresnis.
