Nuostabi istorija apie tai, kad su likimu ginčytis neverta!
Mano močiutė ištekėjo. Jai 76 m, jam 78. Jie susipažino kapinėse. Ji reguliariai lankė senelio kapą, o prie kaimyninio kapo ateidavo jis.
Jos būsimas vyras. Jis atnešdavo gėlių, valandų valandas kruopščiai tvarkė žmonos kapą, ir močiutė atkreipė į jį dėmesį.
Kartą, kai jo nebuvo, ji žvilgtelėjo į moters mirties datą – 11 metų.
Iš pradžių močiutė su juo tik sveikindavosi, paskui kalbėdavosi, o paskui jie ėmė grįžti kartu. Jis lydėdavo ją iki namų. Nuo viso to prasidėjo kapinių draugystė. Ir jie nusprendė susituokti.
Už šventinio stalo žmonių buvo mažai. Mano naujasis senelis Nikolajus Ivanovičius pakėlė taurę pepsikolos – jis išvis negerai (mama dar pasakė, kad negeriantį vyriškį galima rasti tik kapinėse…).
Taigi, jis pakėlė taurę, visi nutilo, jis įdėmiai pažiūrėjo į močiutę ir negarsiai tarė:
– Ania, negi tu manęs neatpažįsti?
Močiutės lūpos sudrebėjo, ji linktelėjo:
– Atpažįstu, Kolenka, seniai atpažinau…
Pasirodo, jie jau buvo susituokę. Mano močiutei tada buvo 18 metų. Pagyveno kartu vos du mėnesius ir išsilakstė. Jis laikė ją vėjavaike, ji jį – nesolidžiu.
