Mano močiutė turėjo daug vaikų, net 7. Jie turėjo didelį namą su pirtimi, tvartu. Kieme gyveno gyvuliai, šalia augo sodas ir buvo hektaras dirbamos žemės. Netoli šio namo stovėjo apleistas namukas. Jis jau visas apaugo piktžolėmis. Nors buvo laikas, kai
ten virė gyvenimas.
Namo savininkai buvo padori šeima. Gerai pamenu, kaip mes žaisdavome su jų vaikais, kai atvažiuodavome pas močiutę į svečius. Kaimynė irgi buvo daugiavaikė motina. Ji suteikė gyvenimą 5 vaikams.
Kai vyresniosios dukros užaugo, jos persikėlė į miestą. Tai su jų vaikais mes linksmai leisdavome laiką. Jaunesnioji dukra turėjo problemų su alkoholiu.
Kai motinos nebeliko, dukros ėmėsi dalintis turtą. Tačiau taikiai išspręsti šio klausimo nepavyko. Buvo didžiulis skandalas. Galiausiai namas stovi tuščias. Niekam jo nereikia.
Močiutė su liūdesiu žiūrėjo į visa tai. Ir labai prašė, kad kai jos nebeliks pasaulyje,
mes nepradėtume draskyti turto. Ir nesielgtume kaip kaimynų dukros. Jai nesinorėjo, kad namas liktų tuščias. Juk jame užaugo jos vaikai.
Reiškia, jame turi viešpatauti tik meilė ir šiluma. Reikia atminti, kad egzistuoja dalykai, vertingesni už pinigus. Ji labai nori, kad jos anūkai taptų tokie padorūs, kaip ir jų tėvai. Ji džiaugiasi, kad jai ir vyrui pavyko gerai išauklėti visus septynis.
Prieš metus močiutė iškeliavo Anapilin. Pavasarį visi atvažiavome į kaimą ir užsiėmėme namu. Visur įvedėme tvarką, ir sklype, ir name. Darbų pakako.
Šeimos pasitarime buvo priimtas sprendimas neparduoti namo ir nesidalinti jo. Jame mes
susirenkame per šventes už stalo. Name visada kažkas gyvena. Tėvai jau pensininkai, todėl lankosi periodiškai.
Ir gera ten: pirtis kūrenasi, židinyje spragsi malkos, kvepia dūmeliu, jaukumu ir
nuostabiais prisiminimais.
Name verda gyvenimas, viskas kaip ir norėjo močiutė.
