Manau, kad daugeliui žmonių mama yra pats svarbiausias žmogus gyvenime, kuris skyrė daug laiko tam, kad tave išauklėtų ir padėtų tapti doru žmogumi. Niekada nesigėdijau pasakyti, kad labai branginu savo mamą, tačiau kai kurie žmonės vis dar mano, jog esu pernelyg priklausomas nuo savo mamos. Negana to, ne kartą teko susidurti su žmonėmis, kurie sakė, kad man tiesiog reikia suaugti ir pagaliau atsiskirti nuo savo motinos. Bet prieš sakant tokius žodžius apie mane, pirmiausia turėtumėte išgirsti mano istoriją.
Mano mamai teko vienai mane auginti, nes tėtis paliko mūsų šeimą, kai dar buvau vaikas. Aš beveik jos nematydavau, nes didžiąją dalį savo laiko ji praleisdavo darbe, kad galėtų man suteikti viską, kas geriausia, ir sumokėti už brangų išsilavinimą.
Negaliu paneigti, kad didelius pasiekimus savo gyvenime pasiekiau tik todėl, kad mama daug į mane investavo. Ji nuolat mane skatino ir sakydavo, kad nenusiminsčiau, jei kai kurie dalykai iš pradžių nepasiseks. Niekada iš jos negirdėjau jokių skundų, nors jos veidas dažnai būdavo labai pavargęs.
Paprasčiausiai nesupratau, kodėl tam tikru momentu ji tiesiog negali sau leisti pailsėti ir pirmą kartą per ilgą laiką gerai išsimiegoti.
Žinoma, buvo ir situacijų, kai pats ant jos labai supykdavau arba pasakydavau skaudžių žodžių jos atžvilgiu, tačiau mama tik kentė ir ramino mane po kiekvieno ginčo, nes nenorėjo gadinti mūsų santykių.
Tik dabar man pavyko suprasti, kodėl ji taip stipriai rūpinosi manimi. Jos indėlis į mano pasiekimus yra neįkainojamas. Tiesą sakant, man atrodo, kad daugiau niekuo kitu negalėsiu taip stipriai rūpintis, kaip savo mama.
Dabar turiu padaryti viską, kad mano mama nieko nestokotų ir visada jaustųsi puikiai, todėl labai tikiuosi, kad ji priims mano pagalbos pasiūlymą. Jei atvirai, man sunku suprasti tuos vaikus, kurie užauga ir paprasčiausiai pamiršta savo tėvus, tarsi anksčiau jie jiems nieko nereiškė.
Mano mama iki paskutinės akimirkos nenorėjo mesti savo darbo, manydama, kad yra labai vertinga darbuotoja, tačiau jos sveikatos problemos po šešiasdešimties metų pradėjo ryškėti, todėl jai teko reguliariai lankytis ligoninėje, kad stebėtų savo sveikatos būklę.
Dabar ji yra pensininkė, o aš kartais padedu jai pinigais, kai tik turiu tokią galimybę arba kai pati mama prašo pagalbos. Man tikrai nesunku skirti papildomas penkias minutes savo laiko, kad tiesiog pasikalbėčiau telefonu ir sužinočiau, kaip ji jaučiasi.
Po vestuvių su savo mergina man atrodė, kad ji pradės pavydėti mano mamai, nes su ja praleisdavau daug laiko. Mes tai aptarėme dar pačioje mūsų santykių pradžioje, todėl Marija iš anksto žinojo, kad mano mama man yra svarbiausia.
Įdomu, kad mano mylimoji vėliau pasakė, kad taip pat stengsis padaryti viską, kad padėtų savo būsimai anytai. Po šio pokalbio mūsų šeimoje niekada nebuvo jokių ginčų dėl mano mamos. Labiausiai mane nustebino tai, kad mano žmonai ir mamai pavyko puikiai sutarti jau per pirmąjį susitikimą, o dabar jos elgiasi taip, lyg būtų artimiausios draugės.
Taip pat noriu papasakoti, kad jei su žmona kildavo kokių nors nesusipratimų ir pradėdavome ginčytis, papasakojęs apie tai mamai, ji visada būdavo Marijos pusėje ir prašė, kad jos neskaudinčiau. Dar daugiau, mama net bandė man paaiškinti, kuriose situacijose pasielgiau neteisingai, nes ji geriausiai suprato savo marčią.
Tuo pat metu mama niekada nesistengė priimti sprendimų už mus, manydama, kad esame pakankamai suaugę ir sąmoningi žmonės, kad patys spręstume visus klausimus be tėvų pagalbos.
Prieš kurį laiką įvyko labai nemaloni situacija, kai Marija man pasakė, kad didžiąją dalį savo atlyginimo išleidžiu padėdamas mamai ir jai tenka išlaikyti mūsų šeimą beveik vien iš savo lėšų.
Labai nustebau dėl tokio pareiškimo, bet nenorėjau kreipti dėmesio į žmonos žodžius, nes galbūt ji tai pasakė dėl emocijų ir neturėjo tikslo kažkaip paveikti mano santykių su mama.
Aš taip pat pagalvojau, kad jei Marija tam tikru metu nuspręs pagimdyti vaiką, o aš vis tiek toliau remsiu mamą finansiškai, mums gali pritrūkti lėšų bendrai pragyvenimui, nes būsiu vienintelis šeimos maitintojas.
Kiek vėliau mama labai susirgo, todėl man skubiai teko vykti į jos namus, kad nuvežčiau ją į ligoninę, nes labai jaudinausi dėl jos sveikatos. Tačiau po grįžimo namo mano žmona dėl kažkokių priežasčių įsižeidė ir net nenorėjo su manimi aptarti problemos, tarsi būčiau padaręs kažką blogo, nors aš tiesiog norėjau padėti savo mamai. Praėjo kelios valandos, o Marija staiga pasakė man:
„Kodėl pasiduodi mamos manipuliacijoms? Ar tikrai anytai buvo taip sunku pačiai paskambinti į ligoninę ir paprašyti, kad gydytojas atvažiuotų pas ją namo? Man atrodo, kad tu tiesiog leidi jai lipti ant galvos. Matyt, tu manęs visai nemyli…“
Po šių žodžių galutinai supratau, kad man tikrai nepavyks kurti santuokos su mergina, kuri nuolat pavydi mano mamai. Nenorėjau toliau gyventi su Marija, todėl netrukus padaviau skyrybų prašymą. Argi taip sunku suprasti, kad ir tėvams reikia pagalbos?
