Kiek save pamenu, aš visada buvau ta, kuri “pati susitvarkys”.
Nesiskųsdavau, nesukeldavau scenų, gerai mokiausi, nesiveldavau į ginčus.
Mama dažnai sakydavo, kad didžiuojasi manimi — bet tyliai, be didelio susijaudinimo.
O brolis visada buvo “ypatingas”. Jaunesnis, švelnus, “jautrus” — kaip sakydavo mama.
Jei kas nepavykdavo, ji atlikdavo už jį. Jei ką padarydavo blogai — teisindavosi.
O kai pykdavau, kad viskas sukasi aplink jį, mama atsakydavo tą patį:
— Na ką tu, jis tiesiog jautresnis. O tu stipri.
Taip, aš buvau stipri. Bet niekas niekada nepaklausė, ar noriu būti stipri. Ir ar žinau, kiek tai kainuoja.
Metai bėgo. Brolis — nuolatinės problemos.
Pirma mokykla, tada studijos, tada skolos, skyrybos, darbo sunkumai.
Mama visada šalia. Duodavo pinigų, rūpinosi anūkais, virėjo sriubą, kai sirgo.
O aš? Tada gimdžiau vaiką, nemiegojau naktimis — bet pagalbos iš jos nesitikėjau. Pripratau.
Kartojau sau: “Taip būna. Tai mano vaidmuo. Aš susitvarkysiu.”
Kol mama nepradėjo sirgti.
Pirma — užmaršumas, tada kritimai, ligoninės, vaistai.
Ir staiga atrodo, kad visi pažvelgė į mane.
Brolis tik gūžtelėjo pečiais:
— Turiu darbą, vaikus, viską tenka man. O tu turi daugiau laisvės, tu moki viską organizuoti.
Ir štai aš — naujame gyvenime.
Vaistinė, receptai, gydytojai, pirkiniai, pietūs, tvarkymas, skundai, priekaištai.
Iš pradžių stengiausi. Juk mama. Bet kiekvieną dieną sunkiau viskas būdavo.
Grįždavau namo visiškai išvargusi. Nenorėjau kalbėti. Nenorėjau nieko.
O mama tuo tarpu vis daugiau reikalavo dėmesio.
Galėjo pasakyti: “Vakar atėjai vėlai.” Arba: “Broliui tu gamini skaniau.”
O brolis? Kartais užsukdavo penkiolikai minučių su pica. Kartais tiesiog parašydavo: “Negalėsiu, turiu reikalų.”
Viskas baigėsi vieną sekmadienį.
Mama vėl buvo nepatenkinta — ne ta duona, ne tą dieną atvykau.
Aš atsistojau ir ramiai pasakiau:
— Mama, aš daugiau nebegaliu. Dariau viską, ką galėjau, bet aš taip pat turiu gyvenimą. Man skaudu, kad to nematote.
Ji tylėjo. Ilgai. Ir pirmą kartą pažvelgė į mane ne kaip į “tą stiprią”, o tiesiog kaip į žmogų.
Paskui paskambinau broliui. Pasakiau, kad nuo šios dienos jis ateis po savaitės. Kad jei nesusitvarkys — surasiu išorinę pagalbą ir daugiau nesu visa viena.
Jis, žinoma, įsižeidė. Sakė, kad “daro, ką gali”. Bet man jau nebesvarbu.
Aš supratau: jei aš nepasirūpinsiu savimi, niekas to nepadarys.
Uždariau mamai socialinę pagalbą kelioms dienoms per savaitę. Užsirašiau į pilatesą.
Kartą per savaitę susitinku su drauge.
Ir, žinote, nejaučiu kaltės.
Nes pagalba — tai ne sulaužyti save iki galo.
Aš vis dar dukra. Bet dabar — moteris, kuri pagaliau pasakė:
“Aš neprivalau spręsti visko viena. Ir nenoriu taip daugiau gyventi.”
Kodėl, kai moteris nustoja daryti viską, ji iš karto tampa vadinama egoiste?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
