Kiek save pamenu, aš visada buvau ta, kuri “pati susitvarkys”.
Nesiskųsdavau, nesukeldavau scenų, gerai mokiausi, nesiveldavau į ginčus.
Mama dažnai sakydavo, kad didžiuojasi manimi — bet tyliai, be didelio susijaudinimo.
O brolis visada buvo “ypatingas”. Jaunesnis, švelnus, “jautrus” — kaip sakydavo mama.
Jei kas nepavykdavo, ji atlikdavo už jį. Jei ką padarydavo blogai — teisindavosi.
O kai pykdavau, kad viskas sukasi aplink jį, mama atsakydavo tą patį:
— Na ką tu, jis tiesiog jautresnis. O tu stipri.
Taip, aš buvau stipri. Bet niekas niekada nepaklausė, ar noriu būti stipri. Ir ar žinau, kiek tai kainuoja.
Metai bėgo. Brolis — nuolatinės problemos.
Pirma mokykla, tada studijos, tada skolos, skyrybos, darbo sunkumai.
Mama visada šalia. Duodavo pinigų, rūpinosi anūkais, virėjo sriubą, kai sirgo.
O aš? Tada gimdžiau vaiką, nemiegojau naktimis — bet pagalbos iš jos nesitikėjau. Pripratau.
Kartojau sau: “Taip būna. Tai mano vaidmuo. Aš susitvarkysiu.”
Kol mama nepradėjo sirgti.
Pirma — užmaršumas, tada kritimai, ligoninės, vaistai.
Ir staiga atrodo, kad visi pažvelgė į mane.
Brolis tik gūžtelėjo pečiais:
— Turiu darbą, vaikus, viską tenka man. O tu turi daugiau laisvės, tu moki viską organizuoti.
Ir štai aš — naujame gyvenime.
Vaistinė, receptai, gydytojai, pirkiniai, pietūs, tvarkymas, skundai, priekaištai.
Iš pradžių stengiausi. Juk mama. Bet kiekvieną dieną sunkiau viskas būdavo.
Grįždavau namo visiškai išvargusi. Nenorėjau kalbėti. Nenorėjau nieko.
O mama tuo tarpu vis daugiau reikalavo dėmesio.
Galėjo pasakyti: “Vakar atėjai vėlai.” Arba: “Broliui tu gamini skaniau.”
O brolis? Kartais užsukdavo penkiolikai minučių su pica. Kartais tiesiog parašydavo: “Negalėsiu, turiu reikalų.”
Viskas baigėsi vieną sekmadienį.
Mama vėl buvo nepatenkinta — ne ta duona, ne tą dieną atvykau.
Aš atsistojau ir ramiai pasakiau:
— Mama, aš daugiau nebegaliu. Dariau viską, ką galėjau, bet aš taip pat turiu gyvenimą. Man skaudu, kad to nematote.
Ji tylėjo. Ilgai. Ir pirmą kartą pažvelgė į mane ne kaip į “tą stiprią”, o tiesiog kaip į žmogų.
Paskui paskambinau broliui. Pasakiau, kad nuo šios dienos jis ateis po savaitės. Kad jei nesusitvarkys — surasiu išorinę pagalbą ir daugiau nesu visa viena.
Jis, žinoma, įsižeidė. Sakė, kad “daro, ką gali”. Bet man jau nebesvarbu.
Aš supratau: jei aš nepasirūpinsiu savimi, niekas to nepadarys.
Uždariau mamai socialinę pagalbą kelioms dienoms per savaitę. Užsirašiau į pilatesą.
Kartą per savaitę susitinku su drauge.
Ir, žinote, nejaučiu kaltės.
Nes pagalba — tai ne sulaužyti save iki galo.
Aš vis dar dukra. Bet dabar — moteris, kuri pagaliau pasakė:
“Aš neprivalau spręsti visko viena. Ir nenoriu taip daugiau gyventi.”
Kodėl, kai moteris nustoja daryti viską, ji iš karto tampa vadinama egoiste?
