Sąžiningai du metus bandžiau pataisyti santykius su vyro dukra iš pirmos santuokos, bet per šias atostogas ji mane užkniso galutinai ir negrįžtamai.
Kai mes su Andriumi susipažinome, už jo nugaros jau buvo nenusisekusi santuoka ir 10-metė dukra. Tuo metu jie buvo išsiskyrę jau 3 metus.
Susitikinėjome mes neilgai, iškart nusprendėme susirašyti. Pirmus metus vyras nereikalavo būtino mano bendravimo su jo dukra, aš pati irgi nesiveržiau. Kam man bendrauti su svetimu vaiku, kuris jau nusiteikęs priešiškai.
O kad mergaitė nusiteikusi priešiškai, aš žinojau. Ten močiutė su mama labai pasistengė jai įteigti, kad tėtis dabar turi naują šeimą, todėl jis dabar negalės patenkinti visų atžalėlės įgeidžių.
Tai buvo tikra tiesa. Po vestuvių buvo rimtas pokalbis su vyru apie tai, kad nenormalu beveik visą atlyginimą išleisti vaikui. Uždirba vyras gerai, oficialiai moka alimentus, o virš nurodytos sumos nesusimąstydamas perka viską, ką parodo dukros pirštelis.
Manęs tai netenkino, todėl kad į šeimą vyras atnešdavo varganus likučius, kurių niekam neužteko.
Mums pavyko pasiekti kompromisą ir Dianos pinigai buvo nurėžti iki „nenumatytų aplinkybių“.
Andrius mokėjo alimentus, šventėms pirko brangias dovanas, nė nemirktelėjęs apmokėdavo kažkokias keliones, bet beprotiškai švaistyti pinigus dukrai visgi nustojo.
Kai gimė sūnus, Andrius užsidegė idėja, kad vaikai draugautų tarpusavyje. Man ši idėja atrodė pasmerkta žlugti – pirma, pernelyg didelis amžiaus skirtumas, antra, Diana iš anksto negatyviai nusiteikusi brolio atžvilgiu, juk tai dėl jo ji dabar negali siurbti iš tėčio pinigus taip, kaip įprato.
Pabandžiau ramiai vyrui tai paaiškinti, tačiau šis užsispyrė ir viskas. Sakė, kad jam tai labai svarbu, juk jie abu jo vaikai, jis myli juos vienodai, be to, jie juk giminės. Galiausiai aš nusileidau, kai sūnui jau buvo apie 7 mėn. Diana pradėjo vaikščioti pas mus į svečius „pažaisti su broliuku“.
Nuo tada man norom nenorom teko bendrauti su mergaite, negalėjau gi aš vaikščioti pro ją kaip pro tuščią vietą. Tačiau mūsų bendravimas nesimezgė. Diana, primokyta mamos ir močiutės, mane priėmė „su spygliais“.
Paskui pastebėjau, kad ji krečia smulkias šunybes – tai mano kvepalus „netyčia“ sudaužys, tai į salotas „netyčia“ subers beveik visą druskinę, tai nešvariomis rankomis nučiupinės mano kailinius.
Vyrui visa tai atrodė atsitiktinumai.
Per atostogas Andrius pasiėmė dukrą 3 dienoms, kol jos mama nusprendė kažkur išvažiuoti. Kol Diana buvo mūsų namuose, aš atkreipiau dėmesį, kad sūnus ėmė dažniau verkti ir rodyti kaprizus.
Iš pradžių negalėjau suprasti, su kuo tai susiję, o paskui pamačiau, kad mergaitė paslapčia jį stumdo ir žnaibo. Aš ir anksčiau pastebėdavau nedideles mėlynes, bet manydavau, kad jis pats kur nors susitrenkė, jis tai pas mus gali. O čia paaiškėjo, kad tai sesuo jį skriaudžia.
Būdama beveik 13 metų, ji jau turi suprasti, kas gerai, kas blogai ir ko daryti negalima. Aš sureagavau audringai, pakėliau ant jos balsą, o atgal išgirdau, kad ji išvis linki mums padvėsti, juk tada mes neatimsime jos tėvo laiko ir pinigų. Kaip aš susilaikiau nepliaukštelėjusi jai antausio, nežinau, turbūt todėl, kad rankos buvo užimtos.
Vyras pokalbyje, savaime aišku, nedalyvavo. Papasakojau jam vėliau, bet jis nepatikėjo, Diana, žinoma, viską neigė. Kažką įrodinėti aš nematau prasmės. Tiesiog pasakiau, kad tai buvo paskutinis kartas, kai ji pas mus svečiuojasi. Daugiau aš to neleisiu. Suruošiau sūnų ir porai dienų išvažiavau pas tėvus.
Grįžusi namo radau pasipūtusį įsižeidusį vyrą, kuris mano, kad aš tiesiog šmeižiu jo dukrą, juk ji taip nuoširdžiai raudojo ir prisiekinėjo, kad to nebuvo. Aš raudoti ir kažko prisiekinėti nesiruošiu.
Žodis pasakytas – mūsų namuose jos nė kojos nebus. O jei vyras mano kitaip, tai bus skyrybos, man mano mažo sūnelio sveikata žymiai svarbesnė.
