Mes su vyru 10 metų gyvenome be vaikų. Mano vyras negalėjo turėti vaikų. Žinoma, tai mane labai liūdino, bet aš stengiausi nekelti šios temos, nes žinojau, kaip sunku jam girdėti, kad mūsų šeima nepilnavertė dėl jo.
Taip pragyvenę 10 metų, aš rimtai pagalvojau apie įsivaikinimą. Vyras neprieštaravo, jis iš karto sutiko. Atrodė, kad abu laukėme, kol vienas iš mūsų pasiūlys įsivaikinti vaiką, kad antrasis iškart sutiktų.
Mes turėjome didelį 3 kambarių butą, skirtą tik mums abiem, bet taip troškome išgirsti jame vaiko klegesį.
Butas atrodė toks tuščias ir liūdnas be vaiko. Ir 10 metų mes gyvenome tokioje tuštumoje.
Užjaučiu visus, kas mane supranta, nes tai baisu matyti kitas moteris, kurios linksmai vaikšto su vaikais, ir suprasti, kad tau taip niekada nebus, taip jau lemta, gamta taip nusprendė. Nusprendėme – padarėme. Mes išvykome į vaikų namus. Vyras paprašė manęs užeiti vienai pas vaikus, nes jis jau ant slenksčio pravirko.
Vos tik įėjau į kambarį, kuriame žaidė vaikai, mano žvilgsnis iškart užkliuvo už vienos mergaitės, kuriai buvo apie 5–6 metai. Ji sėdėjo ant grindų ir liūdnai žaidė su mažomis lėlėmis, nekreipdama dėmesio į aplinką.
Vėliau sužinojau, kad ją vadina Egle, jai 5 metai, ir jos tėvų nebėra nuo tada, kai jai buvo 3. Jauna pora pateko į autoavariją, kuri atėmė jų gyvybes. Nuo tada mergaitė gyvena vaikų namuose.
Priėjau prie jos susipažinti, bet ji buvo labai uždara. Supratau, kad per pirmąją dieną ji nesutiks su manimi bendrauti. Aš žinojau – Eglė yra mano dukra. Nenorėjau galvoti apie kitus vaikus.
Maža mergaitė su didelėmis akimis ir tamsiai rudomis garbanomis man iškart pasirodė tokia artima, kad kasdien ėjau su ja susitikti. Ji beveik nekalbėjo su manimi.
Štai jau antra savaitė ėjau, sėdėjau šalia, pasakodavau jai smagias istorijas iš savo gyvenimo, bandžiau susidraugauti, bet nesėkmingai…
Mano rankos pamažu nusviro. Vyras taip pat išgyveno kartu su manimi. Jis kelis kartus matė šią mažylę. Mes laukėme, kada ji prabils, o ji net retai žiūrėjo į mane.
Taip prisirišau prie šios mergaitės, kad keturis mėnesius lankiau ją kasdien. Per šį laiką ji neištarė nė vieno žodžio. Žinoma, supratau, kad jai reikia laiko, bet nejaugi bendravimas su manimi jai toks nemalonus, kad per visus 4 mėnesius ji nė karto nepanoro su manimi pasikalbėti.
Po to pamaniau, kad aš jai nepatinku, ir jai bus nejauku gyventi vienuose namuose su mumis. Nusprendžiau nekankinti nei savęs, nei mažylės. Ir vieną dieną vėl nuėjau į vaikų namus, bet šį kartą atsisveikinti.
Įėjusi į kambarį, kur sėdėjo mergaitė, pasakiau: – Na, mažyle, tai mūsų paskutinis susitikimas. Atleisk man, kad prašiau tavęs vadinti mane mama. Aš kvaila. Atleisk. Matyt, mes daugiau nebesusitiksime… sudie. Vos tik atsisukau ir jau ruošiausi išeiti, ji prakalbo.
– Mamyt, nepaleisk manęs, prašau. Aš kalbėsiu, tik nepalik manęs čia. Aš parkritau ant kelių ir apsikabinau savo mažylę verkdama. Pasirodo, jos draugę Tomą grąžino atgal į vaikų namus, nes jos nauji tėvai nesugebėjo prisitaikyti prie mergaitės naujuose namuose.
Eglė manė, kad jeigu tyliai sėdės be jokių kaprizų, ji patiks ir ją greitai pasiims.
– Žinoma, kad tavęs nepaleisiu, brangioji. Apie ką tu kalbi? Mes visada būsime kartu, girdi? Pažadu tau, – verkdama iš džiaugsmo šaukiau aš.
