Mano mama — moteris su charakteriu. Ne šiaip sau su charakteriu, o pačiu taisyklingiausiu: ji netoleruoja kvailysčių, silpnybių ir tuščių kalbų. Ji visada yra pripratusi vadovauti, viską kontroliuoti ir būti pagrindine. Aš sąžiningai įspėjau būsimą vyrą dar prieš vestuves:
— Tavęs laukia ne anyta, o išgyvenimo egzaminas.
Jis tik nusišypsojo:
— Nesijaudink, aš ne bailus.
Ir štai atėjo ta diena — susitikimas su tėvais. Aš baisiai nervinausi: mano mama turi žvilgsnį, kuris gali perverti šarvus, o tėtis paprastai tiesiog tyli, kol mama nusprendžia, «ar asmuo tinkamas bendrauti». Tačiau mano vyrui viskas buvo ramu, atrodė, tarsi būtų einantis ne į susitikimą su tėvais, o į sekmadieninį pikniką.
Kai suskambėjo durų skambutis, jis pats nuėjo atidaryti duris. Iš virtuvės girdėjau, kaip jis beveik linksmai pasakė:
— Sveiki! O štai ir garsioji anyta, apie kurią tiek daug girdėjau!
Tuo metu mano širdis sustingo. Aš pažinojau savo mamą: pokštus apie save ji laiko rimtais dalykais, ypač iš naujų žmonių. Pažvelgiau iš kampo — ji stovi prisimerkus, kaip generolas prieš kareivį.
— Tikiuosi, ne viską, ką blogo, — šaltai sako.
O jis, lyg niekur nieko, šypsosi:
— Priešingai. Aš net pasiruošęs — turiu mandarinų, komplimentų ir geležinius nervus su savimi.
Akimirkai — tyla. Aš jau mintyse ruošiuosi gelbėti vakarienę ir traukti vyrą iš po mamos šalto žvilgsnio.
Tačiau staiga mama… juokiasi. Tikru, garsu, nuoširdžiu juoku.
— Na, pagaliau kas nors manęs nebijo, — ji sako ir įžengia į butą.
Aš netikiu savo akims. Dar prieš kelias minutes maniau, kad vakaras pasmerktas, o dabar jie sėdi prie stalo, aptarinėja naujienas ir net juokauja vienas su kitu. Tėtis šalia tyliai šypsosi — jis žino, kaip retai mama kam nors «duoda sutikimą».
Per vakarienę mama pasakė:
— O aš galvojau, kad tavo vyras bus tylus ir nuolankus. O šis liežuvio už dantų nelaiko, bet akys nuoširdžios.
O jis jai atsako:
— Bet dabar viskas nuo pat pradžių sąžininga.
Po to vakaras prabėgo lengvai, tarsi jie būtų pažįstami visą gyvenimą. Jie gėrė arbatą, ginčijosi apie politiką, juokavo — ir aš pirmą kartą per kelerius metus mačiau mamą ne griežtą, bet gyvą, tikrą.
Kai tėvai išėjo, aš atsidusau. Vyras nusijuokė:
— Na, kaip, išlaikiau egzaminą?
— Manau, taip, — pasakiau. — Nors, atvirai sakant, bijojau, kad tave išneš anksčiau, nei pastatysiu salotas.
Po kelių dienų mama paskambino ir pasakė frazę, nuo kurios aš vos neišsprangau:
— Perduok saviškiui — man jis patiko. Vyras su charakteriu.
Dabar, kai jie matosi, ji maitina jį barščiais ir vadina «sūnumi». O aš manau: galbūt, būtent to ir reikėjo — nesistengti pataikauti, nesistengti patikti, o tiesiog būti savimi.
Nes net pats sudėtingiausias žmogus jaučia, kai su juo kalbama tiesa, be baimės ir žaidimų.
Ką jūs manote — su tokiais žmonėmis geriau elgtis švelniai ar taip pat «tiesiai», kaip jis?
