Ryte atsibudau nuo nežinomos tylos: niekas nesibraukė į duris, negriozdino dubenėlio ir neskrido koridoriumi, tarsi mažas pūkuotas uraganas. Kadaise man atrodė, kad šie garsiai pabudimai buvo labiausiai erzinantis dienos momentas, tačiau dabar man trūksta tų juokingų garsų tiek, kad skausminga kvėpuoti. Viskas aplinkui primena tave: tavo dubenėlis, tuščia guolė, pėdsakai ant grindų, kurių neįmanoma visiškai ištrinti. Tačiau svarbiausia – tuštuma sieloje, kurios nepakeisi jokiomis žodžiais.
Rašau šį laišką, tarsi kreipdamasi į tave, mano ištikimasis Čarlis, bet tuo pačiu metu stengiuosi pasidalinti savo istorija su visais pasaulyje. Galbūt taip man taps šiek tiek lengviau, o kažkas, perskaitęs šias eilutes, atsiminys savo draugą, kuris kadaise bėgo šalia, bet dabar vaikšto tik atmintyje.
Čarlis, tu atsiradai mano gyvenime, kai buvau beveik vaikas. Mama tave atvežė mažame krepšelyje su mėlynu apklotu, apvyniodama taip atsargiai, tarsi vežtų tikrą krištolą. Tavo akys, tamsios ir smalsios, iškart mane žavėjo, o tu, vos žengęs ant naujo grindų, garsiai nusičiaudėjai ir šokinėjai ant mano kelių, apvilkęs mane lengvu šunišku kvapu. Aš akimirksniu pamiršau apie kruopščią šukuoseną ir naują suknelę: norėjau tik apsikabinti tave, priglausti nosį prie šiltos vilnos ir pajusti, kaip tavo širdis šėlsta nuo baimės ir nekantrumo pažinti šį pasaulį.
Nuo tada mes augome kartu. Atsimeni mūsų pirmuosius pasivaikščiojimus? Tu nemėgai pavadėlio, norėjai išsivaduoti ir bėgti prieš akis balandžiams. Kaip aš tada bijojau tave prarasti! Šaukiau visomis jėgomis ir skubėjau paskui tave, įsitikinusi, kad tuoj tu pabėgsi kažkur už horizonto. Bet kiekvieną kartą, prisilinksminęs, tu sugrįždavai, bėgdavai ir dūklėdavai drėgnu nosimi į mano delną, tarsi sakydamas: „Viskas gerai, aš čia, šalia!“
Kai man buvo penkiolika, nesutarėme su tėvais. Tomis sunkiais dienomis tu buvai mano vienintelė atgaiva. Visada linksmas, tu gulėjai priegėlinėje, laukdamas, kol grįšiu iš mokyklos ašara apversta, įsižeidusi dėl viso pasaulio. Metuosi į kuprą į šalį ir atsisėdau šalia, apimdamas tave, jausdamas šilumą ir besąlygišką meilę, kurios nepakeistų jokie palaikymo žodžiai. Tu buvai geriausias vaistas nuo paauglystės skriaudų ir vienatvės.
Laikai keitėsi, aš suaugau, o tu augai kartu su manimi. Aš išvažiavau studijuoti į kitą miestą ir kiekvieną kartą, grįžęs iš atostogų, išgirsdavau tavo džiaugsmingą lojimą netgi iš autobusų sustojimo vietos. Kažkokiu stebuklu atpažindavai mano žingsnius iš tūkstančių kitų, o aš tik peržengus praeigą, o tu jau sukiesi aplink, džiaugdamasis kaip šuniukas. Tikriausiai tada supratau, kad tokią ištikimybę turi tik šunys.
Metai ėjo, mes kartu išgyvenome netektis, šventes, darbo pokyčius ir net meilės nesėkmes. Bet tu visada likai su manimi, kantriai klausydamas mano išgyvenimų. Niekas, išskyrus tave, taip elokventiškai negalėjo tylėti, žiūrėdamas tiesiai į akis, tarsi sakydamas: „Aš čia, priimu tave bet kokiu“. Kartais man atrodė, kad tavo žvilgsnis geriau už bet kokius žodžius supranta, kaip aš pavargusi ar pasimetusi, ir tai visada suteikdavo man jėgų.
Stabėtyvykai tavo atėjo netikėtai. Jautėsi, kad neseniai mes linksmai bėgome parke, o šiandien tu sunkiai kopijau į laiptus. Pastebėjau, kaip tave sunku keltis rytais, pastebėjau viską, bet nenorėjau tikėti, kad mes kada nors atsisveikinsime. Ir štai atėjo diena, kai supratau: laikas negailimas ir tavo širdis netrukus nustos plakti šalia manęs.
Aš bijojau šio momento, tarsi bandydama susitarti su likimu: „Dar truputį, leisk jam pabūti su manimi bent šiek tiek“. Tačiau paskutinė naktis buvo kankinanti ir tau, ir man. Sėdėjome veterinarijos klinikoje, žiūrėjau, kaip tu užmiegi po raminančiais vaistais, matydama, kaip tavo akys lėtai užsiveria, ir negalėjau sustabdyti ašarų. Žinojau, kad taip bus geriau, kad tau daugiau nereikės kentėti, bet vis tiek jaučiau save išdavyu kaip už brangiausio padaro likimą.
Nuo to laiko praėjo savaites. Žmonės sako, kad skausmas nukris, bet kol kas kiekvieną dieną be tavęs atrodo neteisinga. Todėl rašau šį laišką, norėdama pasakyti: „Ačiū, Čarlis“. Ačiū už visus neįkainojamus momentus: už linksmus rusvus ausys, kurios smagiai šokinėjo bėgiojant, už nuoširdžias emocijas, su kuriomis mane pasitikai prie praeigos, ir už tavo liūdnas akis, kai išvykdavau. Ačiū už tai, kad išmokai mane tikrosios ištikimybės ir mokai mylėti be sąlygų.
Noriu, kad visi, kurie skaitys šias eilutes, suprastų: šuo – tai ne tik augintinis, o draugas ir šeima, kuri suteikia mums daug daugiau, nei galime suteikti jai. Tavo meilė, tavo džiaugsmas ir pasirengimas nuraminti vieninteliu žvilgsniu – tai didžiausia dovana, kurią esu gavusi gyvenime.
Taip, tavęs nebėra šalia fiziškai. Bet aš vis dar jaučiu tavo buvimą: kiekviename pavasario spindulyje, kuris krenta ant kilimo, tyliuose nakties tylos praradimuose, prisiminimuose, kurie liks su manimi amžinai. Ir žinau, kad mes niekada nebebusime tie, kurie išsiskyrė klinikoje: mes visam laikui tversime tuos dienas ir metus, kuriuos vienas kitam dovanojome.
Ačiū tau, mano brangus drauge, už visą meilės, ištikimybės ir draugystės gyvenimą. Myliu tave ir mylėsiu visada. Ir kur tu dabar bebūtum, tikiuosi, tu vis dar jauti mano šilumą, kaip aš jaučiu tavo.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
