Man 75 metai, ir tik neseniai leidau sau prisipažinti: tapau nereikalinga savo pačioje šeimoje. Tai neįvyksta per dieną. Tai ateina tyliai. Pirma vaikai rečiau skambina, paskui skuba baigti pokalbį, po to sako, kad «užimti», «užsikasė», «vėliau perskambins». O paskui tiesiog pamiršta.
Stengiausi neįsižeisti. Sakiau sau, kad taip jau yra gyvenimas, kad jie turi savo reikalų, savo rūpesčių. Buvau kantri, kaip gali būti kantri tik motina. Laukiau skambučių. Gamindavau jiems mėgstamų patiekalų, nors jie seniai neužsukdavo. Dėdavau gėles į vazą, kad namuose jiems būtų malonu, jei netyčia nuspręstų atvykti. Bet jie ir toliau nevažiavo.
Kartą bandžiau pasakyti vyresniajam sūnui, kad man liūdna. Kad kartais visą dieną niekas neištaria mano vardo. Jis atsiduso ir pasakė: «Mama, juk tu suaugusi. Visi turi savo šeimas». Šis pokalbis man kabojo kaip akmuo. Tąkart pirmą kartą pagalvojau, kad, turbūt, tikrai tapau našta. Trukdau. Užimu svetimą laiką.
Jauniausia dukra kartą pasakė: «Mama, nelįsk. Mes patys vėliau atvyksim». Tąkart tik linktelėjau ir šypsojausi, nors viduje viskas susitraukė. Po tos dienos niekam daugiau nepaskambinau pirma. Jei jiems reikia — patys paskambins. Jie neatsiliepė.
Praėjo kelių savaitės. Gyvenau kaip šešėlis. Valgiau, miegojau, dariau sąnarių mankštą, kad bent kiek judėčiau. Žiūrėjau į nuotraukas, kur vaikai maži, laikosi manęs, juokiasi. Tada buvau jų pasaulio centras. O dabar esu kaip baldai, kuriuos prisimena tik tada, kai reikia pagalbos su anūkais arba kai reikia pasirašyti kokius nors dokumentus.
Kartą nusprendžiau visgi pabandyti dar kartą pasikalbėti. Sudėliojau žodžius iš anksto, kad nedrebėčiau. Pasakiau, kad jaučiuosi nereikalinga, kad man sunku taip gyventi. Norėjau, kad jie suprastų. Tačiau vaikai žiūrėjo į mane kaip į kaprizingą žmogų, kuris sugalvojo sau problemų. «Mama, na, kam tu čia pradedi. Mūsų tikrai neturime laiko tiems pokalbiams». Nė vienas nepaklausė: «Ko tau reikia?»
Ir supratau: neįsiklausys. Ne dėl to, kad blogi. Bet todėl, kad priprato, jog aš visada šalia. Kad aš visada stipri. Kad visada «pati susitvarkysiu». O aš pavargau būti ta, kuri susitvarko.
Šią naktį ilgai sėdėjau virtuvėje, gėriau arbatą ir žiūrėjau tamsų langą. Ir pirmą kartą per daugelį metų nusprendžiau, kad reikia nustoti įsitverti į tai, kas jau seniai ne mano. Kad laikas gyventi taip, kaip yra, o ne kaip norėtųsi. Kitą dieną uždariau albumus, sutvarkiau vaikų piešinius, kuriuos saugojau dešimtmečiais, ir pasakiau sau: «Dabar gyvenu ne dėl jų, o dėl savęs».
Pradėjau išeiti pasivaikščioti, daugiau klausytis žmonių parke, šypsotis kaimynams, pirkti sau tulpių, nes seniai niekas jų man nedovanojo. Ir staiga pastebėjau: kai nustoji laukti, viduje tampa ramu.
Bet žinote, kas skaudžiausia? Ne vienatvė. O tas momentas, kai supranti: tie, kuriems atidavei savo širdį, net nepastebėjo, kad ji ištuštėjo.
Ir aš galvoju: ką daryti tėvui, kuris visą gyvenimą gyveno dėl vaikų, o senatvėje pasirodė nereikalingas? Ką jūs darytumėte mano vietoje?
