Aš niekada anytai nebuvau savas žmogus. Nuo pat pirmųjų susitikimų ji žiūrėjo į mane su šalta šypsena, tarsi būčiau atėjusi į jos namus dėl naudos. „Tu už jį vyresnė šešiolika metų, – mėgdavo ji kartoti, – jis galėtų rasti merginą sau tinkamesnę.“ Pirmiausia stengiausi nekreipti dėmesio, galvojau, kad laikui bėgant viskas pasikeis, jog pamačiusi mūsų meilę, ji sušvelnės. Tačiau viskas buvo priešingai. Su metais jos nepasitenkinimas tik augo, ir kai aš pastojau, anyta ištarė frazę, kurios niekada nepamiršiu: „Na štai, dabar jis nuo tavęs niekur nebeapvegs.“ Tada aš tylėjau. Aš visada tylėjau, nors viduje viskas virte virė.
Šiandien atėjome į jos jubiliejų. Šešiasdešimt metų – apvali data, pilna salė svečių: giminės, kaimynai, kolegos. Didžiulis stalas lūžo nuo maisto, skambėjo muzika, visi juokėsi ir ją sveikino. Aš stengiausi elgtis deramai, laikiau veidą, nerodžiau, kaip man buvo nemalonu dėl jos piktenybių. Vyras sėdėjo šalia, žvilgčiodamas į mane, bet, kaip įprasta, tylėjo, kai jo motina sakydavo nuodingus komentarus.
Ir štai, kai ji pakilo tarti atsakomojo žodžio, jos žvilgsnis sustojo ties mūsų sūnumi. Jam tik penkeri metai, jis šypsojosi, visiems rodydamas žaislinį automobilį, o tą akimirką ji garsiai visai salei ištarė:
— Susipažinkite, štai jis – mano marčios loterijos bilietas!
Prie stalo visi ėmė šnibždėtis, kažkas nemaloniai krenkštelėjo, kažkas atsuko nugarą. Vyras niekaip nesureagavo, tik nuleido akis į lėkštę. O man viduje viskas subyrėjo. Norėjo pašokti ir sušukti, kad ji neturi teisės taip kalbėti, kad vaikas – tai ne „bilietas“, ne būdas ką nors išlaikyti ar pažeminti. Tačiau aš tylėjau. Šypsojausi priverstinai ir likau sėdėti su akmeniniu veidu, nors širdis stipriai plakė, o krūtinėje šildė taip, kad norėjosi kaukti.
Po kurio laiko išėjau į virtuvę – tiesiog atsikvėpti. Įsipyliau vandens į stiklinę, atsirėmiau į stalą, bandydama nuslopinti drebulį rankose. Ir staiga iš tualeto pasigirdo jos riksmas. Pirmiausia isteriškas spiegimas, paskui žodžiai, nuo kurių man atšalo kraujas:
— Sūnau! Aš žinojau! Šitas vaikas ne tavo! Ne tavo!
Namai akimirksniu nutikė. Net muzika lyg nurimo. Svečiai susižvalgė, kažkas uždengė burną ranka, kažkas žiūrėjo į grindis. Ji sušuko tai taip, kad visi girdėtų. Ne šnabždesiu, ne slapčiomis – su iššūkiu, su neapykanta, norėdama smogti į patį širdį.
Aš sustojau virtuvėje, stipriai suspaudusi stiklinę. Tada lėtai grįžau į salę. Visi žvilgsniai buvo į mane nukreipti. Mano sūnus vis dar žaidė ant kilimo su mašinėle, šypsojosi, net nesuprasdamas, kas tik ką įvyko. O anyta stovėjo prie durų, išblyškusi, bet su tam tikru triumfu žvilgsnyje, tarsi pagaliau įrodžiusi visiems savo teisumą.
— Pakartok, — pasakiau tyliai, bet tvirtai. — Pakartok tai, ką tu tik ką pasakei mano vyrui.
Ji pakėlė smakrą.
— Visi viską girdėjo. Aš neprivalau tylėti. Šitas vaikas ne nuo jo.
Sekundės tempėsi be galo. Žmonės prie stalo nežinojo, kur žiūrėti. Man atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Apsisukau į vyrą. Jis sėdėjo išblyškęs, rankos drebėjo. Ir tą akimirką pagalvojau: „O jei jis tylės? Jei jis neužstos mano – vadinasi, ji laimėjo. Vadinasi, jis pats abejoja?“
Bet jis atsistojo. Lėtai, bet ryžtingai priėjo prie mūsų. Jo balsas skambėjo užkimęs, bet tvirtas:
— Mama, tylėk. Tai mano sūnus. Mano. Ir taškas.
Salė tarsi atsiduso. Kažkas pradėjo ploti, kažkas atsipalaidavęs nusišypsojo. Aš pajutau, kaip viduje tapo šilčiau. Vyras apkabino mus – mane ir vaiką – taip, tarsi bijotų prarasti. O anyta atsisėdo ant kėdės. Jos veidas buvo baltas kaip kreida, o akys nenustygdė. Ji atrodė taip, lyg jos pasaulis griūtų.
Aš stovėjau, priglaudusi sūnų prie krūtinės, ir galvojau tik apie vieną: kodėl? Kodėl motinai visiems girdint įžeisti savo anūką? Kodėl trypti svetimą laimę, tik kad įrodyti savo teisumą?
Ir štai aš iki šiol savęs klausiu: o jūs galėtumėte atleisti anytai po to, kai ji visiems girdint apkaltino jus neištikimybe ir pavadino jūsų vaiką „svetimu“?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
