Vygis buvo nepatenkintas, kad jį vėl tempia į virtuvę. Jis puikiai žinojo, apie ką eis kalba.
Beveik kiekvieną dieną tarp jų buvo pokalbis viena tema: reikia daugiau uždirbti. Ir štai vėl žmona norėjo sužinoti, ar jis pasikalbėjo su vadovybe apie kitas pareigas.
Jis ėjo, sužinojo, kad kitų vietų nėra.
Nesuprato, ko iš jo nori žmona. Jis dirbo apšvietėju kultūros namuose. Darbas visiškai nepelningas, užtai grafikas karališkas: pamainos pradžia 10 valandą ir pabaiga trečią.
Namie jis anksti ir visada gali padėti su dukra. Galima sakyti, jis pagrinde su ja, nes žmona dirba nuo 9 iki 18. Kol grįžta namo – jau ir septinta.
Todėl dukros palydėjimas į/iš darželį, maitinimas ir lavinimas guli ant jo pečių. Tačiau žmona vis tiek kažkuo nepatenkinta.
Jai tiesiog norisi, kad sutuoktinis pasirūpintų jei ne visa šeima, tai bent dukra. Už jo grašius vaiko aprengti, apauti, išmaitinti neįmanoma. Štai ji ir stumia vyrą, kad jis ieškotų kito darbo.
Atsidarytų laisvas darbo vietas ir ieškotų. Tik kaip jis ieškos, jei jis paprastas šaltkalvis pagal išsilavinimą. Nieko kito nemoka daryti.
Sugebėjo išmokti scenos apšvietimo. Viskas. Su tokiomis žiniomis ir gebėjimais jo niekur nepriims. Tai nieko, kad žmona su dažytojos diplomu dirba ofise. Jai pavyko, nes pasisekė. O ir lengviau moterims susirasti nepurviną darbą.
Tą vakarą Vygis kaip visada tarškino klaviatūrą, sudarydamas paieškos įspūdį. Vėl nieko nerado arba nenorėjo ieškoti. Ryte jis tvirtai nusprendė, kad darbo keisti nesiruošia, jį viskas tenkina.
Tai jis ir pranešė žmonai.
Žmona jam atsakė, gerai, kad patinka, galįs taip tęsti ir toliau. O ji privalo pasirūpinti dukros ateitimi. Jis, žinoma, kaip žmogus neblogas, bet tai nepadės normaliai užauginti vaiko.
Todėl ji duoda skyryboms.
