Aš gyvenau su savo vyru labai ramiai. Jis buvo labai rūpestingas ir geras. Aš tiesiog maudžiausi jo meilės ir švelnumo spinduliuose.
Savo laiku jis pareikalavo, kad mes nusipirktume du butus. Antrasis buvo nelabai didelis. Mūsų namuose mes gyvenome trise – mes turėjo sūnų.
Kai vyras susirgo onkologine liga, liepė man tvarkytis su antruoju butu taip, kad aš neturėčiau problemų – aš galėjau išnuomoti butą, parduoti, jei būtų labai striuka.
Tokiu gestu jis parodė, kad nori manim rūpintis. Netgi mirties patale jis galvojo, kaip galėtų geriau manim pasirūpinti.
Vyras mirė ir aš likau viena su sūnumi. Kai jis ruošėsi vesti, ėmė sakyti, kad gerai būtų tą butą atiduoti jauniesiems. Tai būtų kaip dovana vestuvių proga. Jis pamažu mane įkalbėjo ir aš perrašiau tą butą jam.
Aš nepaklausiau vyro, nes labai mylėjau sūnų, rūpinausi juo, galvojau, kad pasielgiau teisingai. Aš tikėjausi, kad jis pasinaudos šiuo butu teisingai.
Po kelių mėnesių jis pasirodė su nauju automobiliu.
Aš sužinojau, kad jis pardavė butą ir nusipirko automobilį. Apie gyvenamąjį plotą šie du idiotai ir nepagalvojo. Už likusius pinigus jie ruošėsi važiuoti atostogauti.
Aš buvau nuliūdusi ir prislėgta. Savo ranka pasirašiau dokumentus, atidaviau vyro dovaną, dabar save kaltinu dėl to. Ir tai dar ne viskas. Kai pinigai pasibaigė, mano sūnaus žmona jį paliko ir išvažiavo į užsienį.
Jis liko be pastogės, be žmonos, be šeimos. Užtai jis turėjo automobilį, apie kurią jis visada svajojo.
Dabar nežinau, ar priimti jį pas save, ar neverta. Jis visą laiką prašosi pas mane.
