Sėdėjome virtuvėje ir gėrėme arbatą, kaip darėme šimtus kartų anksčiau. Įprastas vakaras, įprastas pokalbis apie orą, kaimynus, darbą. Tačiau staiga mama nutilo, pažvelgė pro langą ir tyliai ištarė: «Man reikia tau kai ką pasakyti». Susikaupiau — iš jos balso supratau, kad tai rimta. Ji ilgai tylėjo, sukiojo puodelį rankose, lyg rinktųsi jėgas. Tada atsiduso ir pasakė: «Visą gyvenimą bijojau, kad buvau bloga mama». Sustingau su puodeliu rankose. Mama? Bloga mama? Moteris, kuri visada buvo šalia, kuri aukojo save dėl mūsų, kuri niekada nesiskundė? Nesuvokiau, apie ką ji kalba…
Mama pradėjo pasakoti. Lėtai, su pauzėmis, tarsi kiekvienas žodis jai būtų sunkiai ištariamas. Ji pasakė, kad kai aš gimiau, jai buvo dvidešimt dveji. Ji nežinojo, kaip būti mama. Jos motina mirė, kai jai buvo penkiolika. Ji neturėjo prieš akis pavyzdžio.
Pirmos mėnesių po mano gimimo buvo košmaras. Verkiau naktimis, ji nežinojo, ką daryti. Tėtis dirbo iki vėlumos. Ji liko viena su vaiku, kurio nesuprato. Atrodė, kad visi aplinkui susitvarko geriau, kad tik ji nežino, kaip nuraminti savo vaiką.
— Buvau išsigandusi paimti tave ant rankų, — tyliai pasakė ji. — Buvai tokia maža, trapi. Bijojau, kad padarysiu ką nors ne taip.
Ji pasakojo, kaip sėdėdavo vonioje ir verkdavo, kol aš miegodavau. Kaip žiūrėdavo į kitas mamas parke ir galvodavo, kad jos geresnės už ją. Kaip kaltino save už kiekvieną smulkmeną: kad negalėjo maitinti krūtimis, kad kartais šaukė iš nuovargio, kad nejautė tos beribės meilės, apie kurią visi kalba.
— Galvojau, kad su manimi kažkas ne taip, — tęsė ji. — Kad esu bloga mama, nes man buvo sunku. Nes nebuvau laiminga visą laiką.
Klausiau ir nežinojau, ką pasakyti. Mama man visada atrodė tobula. Ji visada buvo šalia: mokykliniuose koncertuose, kai sirgau, kai man buvo sunku. Ji gamino mano mėgstamus patiekalus, žinojo visus mano pageidavimus, palaikė kiekvieną mano sprendimą.
— Bet tu buvai puiki mama, — iškvėpiau aš.
Ji papurtė galvą.
— Labai stengiausi. Tikrai stengiausi. Bet viduje visada buvo tas balsas: «Tu nepakankamai gera. Tu darai kažką ne taip». Kai tu pradėjai eiti į mokyklą, jaudinausi, kad nepakankamai tave paruošiau. Kai turėjai problemų su draugais, kaltinau save. Kai išvykai mokytis, galvojau, kad tiesiog nori pabėgti nuo manęs.
Ašaros riedėjo jos skruostais. Priėjau ir apkabinau ją. Ji buvo tokia maža mano glėbyje. Kada tai įvyko? Kada ji pradėjo atrodyti tokia trapi?
— Mama, — pasakiau aš. — Tu man davei viską. Išmokei mane būti stipria, rūpintis kitais, tikėti savimi. Kaip tu gali galvoti, kad buvai bloga?
— Nes prisimenu visas savo klaidas, — atsakė ji. — Kiekvieną kartą, kai buvau per griežta. Kiekvieną kartą, kai neturėjau jėgų tavęs klausytis. Kiekvieną kartą, kai pasakiau ką nors, kas tave žeidė.
Sėdėjome apsikabinę ir aš prisiminiau savo vaikystę. Taip, buvo momentų, kai mama buvo griežta. Taip, buvo dienų, kai ji buvo pavargusi ir nenorėjo kalbėtis. Bet buvo ir kita: jos rankos, kurios glostė mane per galvą, kai man buvo baisu. Jos balsas, kuris skaitydavo man pasakas prieš miegą. Jos šypsena, kai grįždavau iš mokyklos.
— Ar žinai, ką prisimenu labiausiai? — paklausiau aš. — Kaip tu visada buvai šalia. Visada. Bet kokioje situacijoje. Gali būti pavargusi, susierzinusi, bet buvai šalia. Ir tai yra svarbiausia.
Ji žiūrėjo į mane pro ašaras.
— Tikrai?
— Tikrai. Tu nebuvai tobula mama. Bet tu buvai mano mama. Ir tai yra viskas, ko man reikėjo.
Dar ilgai sėdėjome virtuvėje. Mama pasakojo apie savo baimes, o aš klausiausi. Pirmą kartą pamačiau ją ne kaip mamą, o kaip žmogų. Žmogų, kuris dvejojo, bijojo, klydo. Bet kuris mylėjo iš visų jėgų.
Kai išėjau, ji apkabino mane prie slenksčio.
— Ačiū, — šnabždėjo ji. — Už tai, kad išklausei.
— Ačiū tau, — atsakiau aš. — Už tai, kad buvai šalia. Visada.
Eidama namo mąsčiau: kiek motinų gyvena su šiuo kaltės jausmu? Kiek moterų kaltina save už tai, kad buvo tiesiog žmonės, o ne tobulos paveikslėlių? Ir kodėl mes nepasakome joms dažniau, kad jos susitvarkė? Kad jos padarė viską, ką galėjo. Ir kad to pakanka.
Ar kada nors sakėte savo tėvams, kad jie buvo geri, net jei nebuvo tobuli? Kaip manote, kodėl motinoms taip dažnai atrodo, kad jos nepakankamai geros?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
