Niekada nelaikiau savęs romantiška. Visą gyvenimą — sąskaitos, darbas, pirkimai, pietūs, mokykla, poliklinika.
Turėjau vyrą. Kartu pragyvenome dvidešimt septynerius metus. Mus laikė pareigos, paskolos ir ramios vakarai. Apie meilę beveik negalvojome — nebuvo nei laiko, nei vietos. Atrodė, kad taip ir turi būti.
Po skyrybų galvojau: viskas praeityje. Vaikai užaugo, anūkai auga. Turiu sodą, du kates, mėgstamas knygas ir pokalbius su seserimi. Reikėtų užtekti.
Kol vieną dieną nesutikau vieno žmogaus.
Ne kine ar pasivaikščiojant. O… automobilių servise. Atvažiavau dėl lemputės. Mes sėdėjome šalia ant plastikinių kėdžių ir laukėme savo automobilių. Jis pradėjo kalbėti — apie orą, kamščius ir tai, kad arbata iš automato kaip šiltas vanduo. Pokalbis vyko lengvai, paprastai.
Jis pasiūlė kavos. Iš pradžių nusišypsojau ir norėjau atsisakyti. Mintyse sukosi mintys: «Ką žmonės pasakys?», «Per sena romanams», «Tau anūkai, o ne pasimatymai». Bet pažvelgiau jam į akis ir pasakiau:
— Kodėl gi ne?
Kava tapo vakariene. Vakarienė — pasivaikščiojimais. Vėliau — bendros sekmadieniai, išvykos iš miesto, bendras maisto gaminimas. O paskui mes tiesiog pradėjome eiti susikibę rankomis. Jaučiausi ramiai ir lengvai. Be didingų žodžių — tiesiog artumas. Tokių jausmų anksčiau neturėjau, ir tai negali būti užmiršta.
Po kelių mėnesių apie tai papasakojau dukrai. Sėdėjome virtuvėje, gėrėme kavą.
— Su kuo tu taip dažnai kalbiesi? — paklausė ji. — Visą laiką šypsaisi.
Pasakiau, kad sutikau žmogų. Kad mums gera kartu. Kad tai nėra trumpalaikis ryšys, o rimtas.
Dukra tylėjo. Ilgai. Tada tyliai pasakė:
— Nežinau, kaip į tai reikėtų reaguoti. Tai… nejauku.
— Kodėl? — nustebau.
— Mama, tau šešiasdešimt. Jam taip pat nebe mažai metų. Ir jūs dar po miestą vaikštotės susikibę rankomis? Žmonės juokiasi. Kolegos klausia: «Ar čia tavo mama su tuo vyru prie gėlių stendo?» Man gėda.
Žodis «gėda» smogė kaip šaltu spinele. Tylėjau. Nenorėjau pyktis. Bet ilgai negalėjau to paleisti.
Reikalas nebuvo tame, kad jai nepatiko tas žmogus. Reikalas buvo tame, kad aš — kaip moteris — neišpildžiau jos «mamos» įvaizdžio. Ji norėjo, kad būčiau tyli, rami, nepastebima. O aš pirmą kartą gyvenime buvau tiesiog laiminga.
Pradėjau atsitraukti. Nustojau pasakoti. Apsimečiau, kad nieko nevyksta. Bet grįžau po pasivaikščiojimų — ir viduje spaudėsi. Ar reikia gėdytis to, kad į tave žiūri su šiluma?
Kartą jis paklausė:
— Kas atsitiko? Tu atsitrauki.
Tylėjau. Tada pasakiau:
— Mano dukra… Ji gėdijasi dėl manęs.
Jis šiltai pažvelgė:
— Tai jos problema, ne tavo. Tu pagaliau gyveni.
Šie žodžiai viską sudėliojo į vietas. Staiga pamačiau save ne per svetimų lūkesčius ir ne per dukros įvertinimus, o tiesiog kaip moterį, kuri nusprendė pajusti kažką tikra.
To paties vakaro ilgai sėdėjau balkone su žolelių arbata. Kieme tylu, kambaryje šviečia nedidelė lempa. Katė miega susirangiusi ant krėslo. Tyla daugiau neslegia. Ji rami.
Supratau, kad visą gyvenimą laukiau leidimo — kad kažkas pasakytų: «Galima būti laimingai». Ir kai laimė atėjo, pradėjau teisintis. Bet juk trisdešimtmečių neklausia, «ar tinkama» jiems įsimylėti. Kodėl mes, vyresnės moterys, turime aiškintis?
Su juo gyvenome savaime: važiuodavome į blusų turgus, kartu kepdami blynus su uogiene, vakarais skaitydavome garsiai. Jis pasakodavo apie savo jaunystę ir apie tuos, kuriuos seniai prarado. Jaučiau, kad tai ne tik istorijos — tai naujieji «mes». Be etikečių.
Taip, laikėmės už rankų. Taip, bučiavomės autobuso stotelėje. Taip, juokdavomės kavinėje, nesigręždami.
Kai dukra vėl parašė: «Susitikime be jo», — atsakiau:
— Jis mano gyvenimo dalis. Jei nori mane sutikti — susipažink ir su juo.
Ji dingo kelioms dienoms, o paskui atėjo su vaiku. Jis pasiūlė imbiero arbatos, papasakojo juokingą istoriją apie vaikystės šunį. Anūkė juokėsi. Dukra žiūrėjo atidžiai. Iš pradžių sudirgusi, bet be pykčio. Išėjusi tyliai pasakė:
— Nežinojau, kad jis toks šiltas. Reikėjo priprasti.
Nesu laukusi atsiprašymo ir jo nereikėjo. Užteko šio vieno sakinio. Ir to, kad ji liovėsi žiūrėti į mane tarsi daryčiau kažką netinkamo.
Dabar gyvename ramiai. Ne dėl kitų, ne dėl svetimų pritarimo. Tiesiog dėl savęs. Dukra priėmė mano pasirinkimą. Retai apie tai kalbame, bet ji daugiau vengia šios temos. O aš nebesiteisinu dėl savo laimės.
Jei reikia pasakyti ką nors moterims mano amžiaus, kurios abejoja ir bijo:
— Meilei nereikia kitų leidimo.
Meilė neturi galiojimo laiko ir amžiaus. Reikia tik drąsos — atverti širdį. Net jei teks dėl to kovoti. Net jei kažkas sakys: «Jau nebemadinga».
Madinga — jei su žmogumi jautiesi ramiai.
Madinga — jei grįžti namo su šypsena.
Madinga — jei širdis vėl plaka kaip anksčiau.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
