Ji niekada nesiskundė. Niekada nesakė, kad pavargo. Niekada neprašė pagalbos.
Tiesiog šypsojosi — tarsi viską turėtų po kontrolėje.
Kai buvau mažas, mama dažnai vedė mane pasivaikščioti.
Atsimenu, kaip ji mane laikydavo už rankos — tvirtai, bet švelniai. Mes ėjome gatve, kalbėdavome apie įvairias smulkmenas, aš juokiausi, o ji apsimesdavo, kad juokiasi kartu su manimi.
O tada, kai grįždavome namo, ji eidavo į vonią, uždarydavo duris ir ilgai neišeidavo.
Aš belsdavausi.
– Mama, tu ten?
– Taip, saulute mano, su mama viskas gerai, – ji atsakydavo, o balsas jai drebėdavo.
Po kelių minučių ji išeidavo, tarsi nieko nebūtų buvę. Šypsojosi, glostydavo mane per galvą, padėdavo ant stalo sausainių ir klausdavo, kokį animacinį filmuką noriu pažiūrėti.
Tada galvojau, kad mama tiesiog liūdnoka. Kad visiems suaugusiems būna blogų dienų.
Aš nežinojau, kad ji verkdavo iš vienatvės. Iš nuovargio, kurio niekas nepastebėdavo. Iš gyvenimo, kuriame reikėjo būti stipriai kasdien, net kai viduje viskas griūva.
Ji verkdavo, kad niekas nepamatytų, kaip skaudu būti stipriai.
Nes stiprybė — tai ne visada pasitikėjimas ir tvirtumas.
Kartais stiprybė — tai tylūs verksmai už uždarų durų, kai vaikas neturi to girdėti.
Dabar, kai jos nebėra, aš suprantu: ji ne tik nušluostė ašaras — ji nuvalė nuo savęs nuovargį, kad vėl būtų mano mama.
Kad matyčiau tik šypseną, tik šilumą, tik šviesą.
Ji man atidavė viską, ką turėjo. Net tai, ko pati neturėjo.
Dvasinę ramybę, pasitikėjimą, laimę — viskas atiteko man, o sau ji paliko tik tylą, kurioje verkė.
Kai užaugau, gyvenimas pats mane išmokė jos skausmo.
Sužinojau, kaip sunku šypsotis, kai viduje tuščia. Kaip baisu — būti reikalingam visiems, bet pačiam taip nieko neturėti, į ką galėtum atsiremti.
Ir tik tada supratau: mama nebuvo superherojus. Ji tiesiog mane mylėjo daugiau už save.
Jeigu galėčiau su ja dabar pasikalbėti, pasakyčiau:
– Mama, atleisk. Aš nemačiau, kaip tau buvo sunku.
Apkabinčiau ją ir nepaleisčiau. Tiesiog leisčiau jai verkti — ne vonioje, ne slaptai, bet ant mano peties.
Ir gal tada ji pagaliau pajustų, kad jos nebereikia būti stipriai.
O ar kada nors pastebėjote, kaip dažnai patys stipriausi žmonės — tai tie, kurie verkia tyliai, kai niekas nemato?
