Anna sėdėjo pusiau tamsioje kambaryje, apšviestoje tik stalinės lempos. Jos rankos, šiek tiek drebančios, laikė rutulinį rašiklį virš tuščio popieriaus lapo. Už lango lyg sniegas tylėjo jos buto tyloje. Trisdešimt šešeri metai, trys persileidimai praeityje, ir dabar — ketvirtasis nėštumas, kurį gydytojai vadino labai rizikingu. «Tai jūsų paskutinis šansas», — praėjusią savaitę sakė ginekologas balsu, kuriame užuojauta susimaišė su profesionalia distancija.
«Sveikas, mano mažyli», — pagaliau parašė ji, ir žodžiai liejosi ant popieriaus, lyg laukę šios akimirkos daugybę metų.
«Rašau tau, nors nežinau, ar mes kada nors susitiksime. Gydytojai sako, kad tikimybė maža, bet aš jaučiu tave kasdien vis stipriau. Tu auga manyje, nepaisant visų prognozių, nepaisant statistikos ir medicininių vadovėlių.
Tavo tėtis Tomas nežino apie šį laišką. Jis bijo tikėtis po visko, ką mums teko išgyventi. Kiekvieną rytą jis bučiuoja mane atsisveikindamas ir padeda ranką ant mano pilvo, bet jo akyse matau baimę. Abu prisimename ligoninės koridorius, baltas palatų sienas ir sunkią, nepakeliamą tuštumą, su kuria grįžome namo tris kartus.
Žinai, tavo kambarys jau paruoštas. Jis laukia tavęs trejus metus — su citrinų geltonumo sienomis, dėl kurių ginčijomės su tėčiu visą mėnesį, su medine lovyte, kurią jis padarė savo rankomis, su pliušiniu meškiuku, beveik tokio dydžio kaip aš, kurį tavo močiutė Šarlotė atvežė iš Paryžiaus. Mes niekada nesutvarkėme šių daiktų. Jie tapo mūsų vilties simboliu.
Vakar man sukako trisdešimt šešeri. Gydytojai sakė, kad jei ne dabar, tai galbūt niekada. Mano kūnas pavargo kovoti, bet širdis atsisako pasiduoti. Juk tu jau tapai mūsų šeimos dalimi, mano dalimi. Kiekvienas tavo mažyčio kūno judesys — kaip pažadas, kiekvienas širdies plakimas, kurį girdžiu ultragarso tyrime — kaip mažas stebuklas.
Noriu, kad žinotum: kas beįvyktų, tu jau pakeitei mane. Išmokei vertinti kiekvieną gyvenimo sekundę, kiekvieną įkvėpimą. Dėl tavęs aš sužinojau, kas yra tikra meilė — besąlygiška, begalinė, nieko nereikalaujanti mainais.
Jei likimas bus palankus, ir mes susitiksime, aš papasakosiu tau šią istoriją, kai tu būsi pakankamai suaugęs, kad ją suprastum. Jei ne… tegul šie žodžiai lieka čia, ant popieriaus, kaip įrodymas, kad buvai mylimas dar prieš pirmąjį įkvėpimą».
Anna padėjo rašiklį ir priglaudė laišką prie krūtinės. Šią akimirką ji pajuto lengvą judesį po širdimi — mažytį, bet tvirtą postūmį, tarsi atsakymą į jos žodžius.
Pusmetis vėliau, gimdymo palatoje, Tomas su ašaromis akyse laikė savo rankose mažąją Emiliją, o pavargusi, bet laiminga Anna stebėjo juos, galvodama apie laišką, paslėptą dėžėje su vaikų daiktais. Laišką, kurį ji būtinai parodys dukrai, kai ateis laikas papasakoti jai, kaip ilgai jos laukėme.
Kartais viltis pasirodo stipresnė už baimę, o meilė įveikia net pačią atšiauriausią statistiką.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
