Esu ištekėjusi jau 10 metų, esame religinga šeima su trim vaikais. Kai ištekėjau, išsikėliau iš miesto, kur gyvenau su mama ir močiute, tačiau močiutė mirė. Mama liko viena, labai liūdėjo, atvykdavo aplankyti, bet kažkaip susitvarkė, dirbo.
Po kelių metų mes ją atsivežėme pas save, nes jai kilo kraujo spaudimas, pradėjo skaudėti sąnariai ir pan. Aš išsigandau ir mes ją atsivežėme. Ji sutiko. Ji visą gyvenimą gyveno su savo mama be vyro. Mes išsinuomojome jai butą šalia, mokame nuomą, radome jai darbą.
Bet problema yra ta, kad ji gyvena tik mano ir mūsų vaikų gyvenimu. Kai ji atvykdavo trumpam, viskas būdavo kažkaip normalu. Bet dabar ji visiškai į mus panyra.
Aš to nenoriu, pavargstu nuo jos, ji nuolat mane kontroliuoja ir pernelyg rūpinasi, turi savo pasaulėžiūrą ir nuomonę, kurią nuolat primeta man ir vaikams (ji nesilaiko religinių įstatymų).
Aš viską darau ne taip, auklėju ne taip, jai reikia žinoti viską, kas vyksta pas mus, nuolat klausinėja auklių, ką mes veikiame. Su kiekvienais metais mūsų santykiai blogėja. Taip gyvename jau ilgą laiką. Tapau suirzusi namuose, pradėjau abejoti savimi kaip mama, visada jaučiu, kad mama yra šalia.
Ribojau jos apsilankymus, pateisindamasi vaikų užimtumu kitomis dienomis. Mano vyrą ji nesuvokia, atrodo, lyg jis trukdytų jai visiškai pasinerti į mane ir vaikus ir gyventi, kaip ji pati gyveno su savo mama.
Periodiškai išlieja ant manęs savo kančios upelį, kokia ji nereikalinga. Aš nuolat laviruoju, nežinau, kaip išlikti emociškai stipria ir būti mandagiai su mama.
Tik apie tai ir galvoju. Nenoriu jos matyti ir kentėju dėl to jausmo kaltės. Beveik po kiekvieno telefono skambučio jaučiuosi išsekusi kaip citrina.
Ji mano, kad aš viską perdedu, o ji tiesiog mane labai myli. Bandau būti gera, bet tiesiog iš proto save stumiu.
Dabar mes planuojame persikėlimą į kitą šalį dėl mano vyro darbo. Iš vienos pusės matau tai kaip išsigelbėjimą, iš kitos, man gaila palikti mamą čia.
Bet gyventi šalia jos aš jau nebepajėgiu, geriau kitame mieste, šalyje, kad ji galėtų tik aplankyti, o ne „susilieti“ su mumis.
Prašau patarimo: ar teisingai elgiuosi, kad kraustausi ir palieku ją, dar ir noriu to, bet nuo jos tai slepiu? O jei jai pablogės ir ji kentės dar labiau? Iš esmės, jaučiuosi siaubingai.
