Liuba prabudo, lyg būtų ją kas pastūmęs. Pasižiūrėjo į laikrodį – pirma nakties.
– Na ko, ko tau nesimiega? – paklausė ji savęs. – Juk viskas gerai. Bute tylu, kaimynai irgi miega. Kas mane pažadino?
Kačiukas! Kad jį kur galas. Vakare ėjo iš parduotuvės, o ant suoliuko tupi kačiukas,. Jei nebūtų tyliai cypęs, net ir nebūtų pastebėjusi. Kačiukas visai paprastas, rudas. Kažkas jį ten patupdė, pats jis nebūtų užlipęs. Liuba praėjo pro šalį.
– Pasiims kas nors, juk pasaulyje daug gerų žmonių., – nusprendė ji. Nenoriu daugiau verkti ir kentėti. Labai jau tai skaudu – prarasti savo mažuosius numylėtinius. Prieš tris mėnesius mirė katinas Matvėjus.
Prieš penkiolika metų, dar mokykloje, devintoje klasėje besimokydama, Liba paėmė jį iš gatvės, dar mažą kačiuką, ir visus tuos metus jie buvo neišskiriami.
Tik tik ėmė silpti skausmas, prisimenant šią netektį. Todėl širdį užrakino ir pro šalį. Ir štai dabar , pirmą valandą nakties, guli ir klausia savęs: – paėmė kas nors, ar ne?
Kažkaip neramu. Liuba užsimerkė, stengdamasi užmigti, bet miegas neatėjo.
– Aš tik pasižiūrėsiu ir nusiraminsiu, – pasakė ji sau, vilkdamasi treningus ir striukę, – tikrai kačiuką kas nors paėmė.
Po kojomis žliugsėjo, smuklus lietuti gaubė viską. Lauke spalis. Nejauku. Ant suoliuko nieko nėra.
– Tai vadinasi „ durna galva – kojoms ramybės nėr“ – pagalvojo Liuba ir, norėdama užtvirtinti rezultatą, pašaukė:
– Kac kac. Ir tada jai buvo atsakyta: – Au! Rrrrr. Au! Liuba pašvietė telefono žibintuvėliu į garso pusę: nukritusių lapų krūvoje gulėjo gauruotas šunelis ir žiūrėjo į ją išsigandusiomis akimis. Pažadintas urzgimo iš po šuniuko išlindo tas pats kačiukas.
– Viskas, Liuba, papuolei! – pasakė sau mergina ir pakėlusi mažylį, prispaudė jį prie savęs. Kačiukas kvepėjo supuvusia žole.
– Ei, gauruotasis gelbėtojau, tu irgi niekieno? – Liuba klausiamai pažvelgė į šunelį. Šis neryžtingai mostelėjo uodega.- Na ką, nabagėliai, einam namo. Neatsilik, šuniuk. Ir šunelis nuturseno paskui Liubą. Lietus ėmė pilti kaip reikiant.
– Mergaite, sėskite į mašiną, – prie šaligatvio sustojo automobilis ir vairuotojas atvėrė dureles. – Jūs juk peršlapote, taip ir susirgti galima.
– O jūs ką, gydytojas? Su šunimi paimsite?
– Sėskite su šunimi. Kur vežti? Liuba pasakė adresą ir mašina pajudėjo.
– Kas link gydytojo, jūs beveik atspėjote, aš veterinaras. Važiuoju iš budėjimo, skubi operacija, teko užtrukti.
O jūs kodėl tokiu laiku gatvėje? Išklausęs Liubos pasakojimą, geraširdiškai nusišypsojo.
– Aš irgi čia netoliese gyvenu. Mano vardas Michailas, beje. Rytoj man išeiginė, galiu jums padėti išmaudyti šiuos draugelius ir maisto atvešiu.
– O aš Liuba. Neatsisakysiu kvalifikuotos pagalbos. Juk reikia kažkaip pavadinti šiuos vargšelius, o aš net nežinau, čia mergaitės, ar berniukai.
… Jau gili naktis. Kačiukas su šuniuku draugiškai iš vienos lėkštės suvalgė pienišką sriubą ir dabar miega sename Matvėjaus migyje prie šilto radiatoriaus. Šuniukas kažką sapnuoja ir ritmiškai suinkščia.
