Brangi dukrele!
Ateis diena, kai aš pasensiu – ir tuomet būk kantri ir pasistenk suprasti mane. Jei išsiterliosiu maistu, jei negalėsiu apsirengti be tavo pagalbos, būk kantri. Atmink, kiek daug valandų aš sugaišau, kol šito mokiau tave.
Jei, kalbėdama su tavimi, tūkstantį kartų kartosiu vieną ir tą patį, nepertrauk, išklausyk mane. Kai tu buvai maža, man tekdavo tūkstantį kartų skaityti vieną ir tą pačią pasaką, kad tu užmigtum.
Kai pamatysi, kad aš nieko nesuprantu naujose technologijose – duok man laiko ir nežiūrėk į mane su pašaipia šypsena, aš tiek daug tave mokiau: kaip teisingai valgyti, kaip gražiai rengtis, kaip kovoti su gyvenimiškomis negandomis.
Jei kažkuriuo momentu aš ką nors pamiršiu ar paleisiu mūsų pokalbio giją – duok man laiko, kad prisiminčiau. O jei man taip ir nepavyks, nepergyvenk. Juk svarbiausia ne tai, ką aš kalbu, o tai, kad aš galiu būti su tavimi, kad tu manęs klausaisi.
Jei kartais man dingtų apetitas, neversk manęs valgyti. Aš pati žinau, kada man verta pavalgyti, kada ne. Jei pavargusios kojos atsisakytų man tarnauti – duok man ranką, kaip aš duodavau tau savąją, kai tu žengei pirmuosius žingsnius.
Ir jei vieną kartą aš pasakysiu tau, kad nenoriu gyventi, o noriu mirti – atleisk man už mano žodžius. Kada nors tu mane suprasi. Matydama mano senatvę, neliūdėk, nepyk, nesijausk bejėge. Būk su manimi, stenkis mane suprasti ir padėti man – kaip aš padėdavau tau, kai tu tik pradėjai savo gyvenimą. Padėk man eiti toliau, padėk man baigti savo kelią su meile ir kantrybe. Aš apdovanosiu tave savo šypsena ir neišmatuojama meile, kuri niekada negęsta.
Aš myliu tave, mano brangi dukrele! Tesaugo tave Dievas!
