Paštas į nedidelius senelių namus miesto pakraštyje ateidavo retai. Kartais tai būdavo atvirukai nuo artimųjų, dar rečiau — laikraščiai ar sąskaitos. Tad kai ant registratūros stalo atsirado paprastas baltas vokas be atgalinio adreso, darbuotojai nustebo. Ant jo buvo tvarkingai parašyta: «Tiems, kurie laukia».
Marija, budinti slaugė, laikė voką rankose, ilgai dvejodama jį atidaryti. Tada ji subūrė visus gyventojus į salę — tuos, kurie galėjo ateiti. Žmonės sėdėjo kėdėse, atsirėmę į lazdeles, apsisiautę vilnonėmis liemenėmis ir šiltais kojinėmis. Vieni beveik nekalbėjo, kiti gyveno tik prisiminimais. Laiškas buvo padėtas ant stalo, ir Marija atplėšė voką.
Viduje buvo ranka rašytas popieriaus lapas.
– «Sveiki. Jūs manęs nepažįstate, ir aš nepažįstu jūsų. Bet aš žinau, kad šiuose namuose gyvena žmonės, kurie nugyveno daugybę gyvenimo. Daugybę juoko, daugybę praradimų, daugybę meilės.
– Rašau jums, nes vieną dieną pasijutau liūdnas. Eidamas gatve pro šiuos namus pamačiau senyvą vyrą, žvelgiantį pro langą. Jis tiesiog žvelgė į tolį. Ir tuose žvilgsniuose buvo tiek daug… Kažkas manyje pasikeitė. Supratau: jis nežiūri į gatvę, jis žvilgsniu pasinėręs į prisiminimus.
– Pats nesu jaunas, bet turiu šeimą, darbą, kasdienius rūpesčius. Ir man tapo gėda, kad niekada nesusimąsčiau, kaip gyvena tie, kuriuos vadiname «seneleliais».
– Galbūt galvojate, kad jus užmiršo. Kad tapote nebereikalingi. Tačiau tai netiesa. Net jei jūsų vaikai retai atvažiuoja, net jei draugai jau išėjo, net jei dienos viena į kitą panašios — jūs svarbūs.
– Nes jūs — istorija. Jūs esate tie, kurie kažkada laikė mus už rankos. Kurie pasakojo mums pasakas. Kurie mokė gyventi.
– Aš negaliu pasirašyti šio laiško. Jis nuo visų, kurie nesuspėjo pasakyti «ačiū» laiku. Tačiau, maldauju, žinokite: jūs nesate vieni. Jus prisimena. Net jei tyliai.”
Po to, kai Marija baigė skaityti, salėje įsiviešpatavo tyla. Kai kurie žvelgė į grindis, kiti braukė ašaras nosinaitėmis. Niekas neištarė nė žodžio — ne todėl, kad nebuvo ką pasakyti, o todėl, kad kiekvienas laiško žodis pataikė tiesiai į širdį.
Tada atsistojo Monika, pati kalbiausia iš visų. Ji tyliai tarė: «Pirmą kartą po ilgo laiko pajutau, kad kažkam rūpime. Tiesiog… ačiū.» Po jos tyliai pridūrė Povilas, buvęs mokytojas: «Kartais reikia tik vieno laiško, kad suprastum, jog esi reikalingas».
Senelių namų darbuotojai padaugino laiško kopijų ir įrėmintą jį pakabino hole. Po savaitės pasirodė dar vienas laiškas — tokiame pat voke, toks pats ranka rašytas. Jame buvo parašyta apie pavasarį, alyvų kvapą ir tai, kad kartais gerumas yra nematomas, tačiau jis visada aplink mus.
Nuo tos dienos senelių namų gyventojai pradėjo patys rašyti laiškus. Be adreso, be vardų. Tiesiog laiškus — į dėžutę prie įėjimo. O gal jis perskaitys?
Namų nuotaika visiškai pasikeitė. Žmonės pradėjo daugiau bendrauti, skaityti garsiai, rašyti, dalintis mintimis. Tas laiškas tapo kažko naujo pradžia. Hole atsirado stalas su popieriumi ir rašikliais bei užrašas: «Tiems, kurie suprato, kaip svarbu kalbėti».
Nes tas vienas laiškas, be adreso, pasiekė patį tiksliausią adresą — kiekvieno, kuris taip ilgai laukė, širdyje.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
